Vilniaus Didžioji sinagogaŠiandien Vilniuje gyvena daugiau lietuvių tautybės žmonių nei bet kuriuo kitu šio miesto gyvavimo laikotarpiu – kiek daugiau nei 60 proc. Nuo seno Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė garsėjo daugybės skirtingų tautų ir religijų sugyvenimu, o Vilnius buvo tarpusavio tolerancijos forpostas. Sostinėje kartu santykinai taikiai gyveno daug skirtingų etninių grupių, sudariusių lyg atskiras visuomenes, apribotas bendrų senojo miesto sienų. Rusėnai, žydai, lenkai, lietuviai ir kitų tautybių gyventojai, – nors ir prasilekdavo siauromis sostinės gatvėmis, nors ir gyveno kaimynystėje, tačiau tuo pat metu sudarė tartum atskiras visuomenes, kurios kartais neturėjo net elementaraus įrankio tarpusavio bendravimui – bendros kalbos.

Atkūrę nepriklausomybę mes ieškome lietuvybės artefaktų, besislepiačių senojo Vilniaus skersgatviuose, tačiau kartais užmirštame, kad Vilnius – tai daugiakultūris miestas su įvairialypiu paveldu, kurio dažnai nepastebime, vertindami sostinę per tautinę prizmę. Vadovaudamiesi tautiniu istorijos požiūriu nuskriaudžiame ne vien tuos istorinius personažus, kurie senąjį Vilnių laikė savo namais, bet ir save pačius atribojame nuo pasaulinio paveldo. Vienas iš tokių užmirštų senojo Vilniaus simbolių yra Didžioji Vilniaus sinagoga.

Iki Antrojo pasaulinio karo Vilnius garsėjo kaip vienas iš reikšmingiausių jidiš kultūros, architektūros ir dvasinių centrų Europoje. Vladislovas IV Vaza savo 1633 m. privilegija per 15 metų leido įkurti žydų kvartalą Vilniuje ir šiame kvartale pastatyti mūrinę sinagogą. Pirmoji toje vietoje pastatyta medinė sinagoga datuojama dar 1572 m., tačiau mūrinė Didžioji Vilniaus sinagoga nuo XVI amžiaus pabaigos iki XX amžiaus penktojo dešimtmečio savo dydžiu ir puošnumu pranoko bene visas Vidurio Europos sinagogas. Jos statymo metu sinagogoms buvo uždrausta būti aukštesnėms nei aplinkinės bažnyčios, todėl sinagogos pamatai buvo įkasti kelis metrus žemiau gatvės lygmens. Iš išorės sinagoga atrodė maždaug trijų aukštų, tačiau iš tiesų joje tilpo visi penki aukštai. 

Ypatingą reikšmę sinagogai suteikė vienas iškiliausių  XVIII a. žydų išminčių, pasaulinio garso Toros ir Talmudo komentatorius Gaonas Elijahu ben Šlomas Zalmanas. Jo dėka Vilnius tapo žinomas kaip Šiaurės Jeruzelė, ištisus amžius traukusi judaizmo žinovus ir religinės tradicijos autoritetus iš visos Europos. Didžioji sinagoga tapo jos simboliu, Šiaurės Jeruzalės širdimi. Aplink Didžiąją Vilniaus sinagogą buvo pastatyta daug ritualinių bei visuomeninės paskirties statinių: Strašuno biblioteka, Vilniaus Gaono Elijahu namai, – čia vyko pagrindinis žydų dvasinis ir kultūrinis gyvenimas.

Antrasis pasaulinis karas bei pokario laikotarpis buvo pražūtingas daugiakultūrio miesto veidui – į jį giliai įrėžtas Vilniaus krašto lenkų evakuacijos rėžis, istorinę sąmonę giliai išvagojo holokausto raukšlės. Pražūtingas laikotarpis buvo ir miesto architektūrai: be kita ko Antrojo pasaulinio karo metais smarkiai apgriauti buvo visi Didžiosios Vilniaus sinagogos pastatai. Pokariu vietoje sinagogos atstatymo, tarybų valdžia pagal naująjį generalinį 1953 m. Vilniaus planą pasirinko ją nugriauti. Jos vietoje nuspręsta pastatyti vieną bjauriausių architetūrinių Vilniaus senamiesčio svetimkūnių – Vytės Nemunėlio pradinę mokyklą.

Mažai kam žinoma, tačiau 2009 metais Vilniaus miesto savivaldybė inicijavo Didžiosios Vilniaus sinagogos Memorialo projektą. Kad ir kaip nenorėtume pripažinti, Vilniaus politikai vis dar junta istorinius visuomenės kompleksus, todėl ir sionistinėmis temomis kalbama nedaug. Deja, delsiama imtis proaktyvių veiksmų žydiškajai kultūrai atminti, o ir pati žydų bendruomenė galbūt nepernelyg aktyviai rūpinasi istorinės atminties išsaugojimu. Yra nemaža vilties, kad viskas gali pasikeisti Vilniuje neseniai duris atvėrus Izraelio ambasadai Lietuvoje.

Paimta iš "Vilniaus miesto studijos" Facebook profilio

Paimta iš “Vilniaus miesto studijos” Facebook profilio

Didžioji Vilniaus sinagoga pilnai atstatoma nebus. Viena vertus, dėl to, kad tam reikėtų labai daug lėšų, kita vertus, kadangi vietoje dalies jos komplekso pastatų jau stovi sovietmečiu pastatyti gyvenamieji namai. Be to, šiuo metu Vilniaus žydų bendruomenė yra gana maža, todėl dideli maldos namai šiuo metu nebūtų funkcionalus sprendimas.

Techninis memorialo projektas jau yra paruoštas, šiuo metu tyliai vyksta pradinės mokyklos perkėlimo darbai, kurie vėliausiai turėtų būti baigti  2016 m. rugsėjį. Planuojama, kad į Žydų gatvę atsivers autentiškas pastato fasadas. Strašuno bibliotekoje turėtų įsikurti mokslinių tyrimų centras, biblioteka ir parodų galerija. Kadangi buvęs nugriautas pastatų kompleksas yra iš dalies apstatytas gyvenamaisiais namais, numatoma, kad autentiški buvusių pastatų tūriai bus lyg nupjauti, simbolizuodami tuštumą. Pastatuose įsikurs informacinis centras, knygų parduotuvė ir kavinė su žydiška virtuve. Vilniaus Gaono namas bus atstatytas kaip muziejus, jame bus įamžintas jo palikimas žydų bendruomenei ir religijai.

Susirinkimų salę, anksčiau statytą renesanso stiliumi ir anksčiau kai kurių altinių teigimu galėjusią sutalpinti 5000 žmonių (beveik visą Vilniaus žydų bendruomenę sinagogos pastatymo metu!), reprezentuos atviras kambarys. Jame bus eksponuojama Gordono skulptūra “Jokūbas ir angelas”, tuo tarpu buvusi šventosios arkos vieta bus palikta tuščia.

Šalia vestibiulio, bus pastatytas nedidelis pavilionas su viešaisiais tualetais ir sandėliavimo patalpomis. Arkoje bus įstatytos autentiškų laikrodžių replikos, rodysiančios oficialų religinį Šabo ir žvakių uždegimo laiką. Projektas turėtų kainuoti iki 13 milijonų dolerių, o numatoma Didžiosios Vilniaus sinagogos memorialo baigimo data – 2017 m. birželis. Žemiau – šaunus Justinos Ilkevičiūtės ir Ievos Motiejūnaitės video reportažas apie Didžiąją Vilniaus sinagogą.

Norėtųsi, kad Didžiosios Vilniaus sinagogos memorialas taptų magnetu turistams iš viso pasaulio, kad jis taptų pasididžiavimo objektu ne vien vilniečiams, bet ir po pasaulį pasklidusiems litvakų palikuonims. Tai paskatintų kitas iniciatyvas, kad dėl Antro pasaulinio karo sunaikintas Vilniaus žydų kultūros paveldas būtų grąžintas Lietuvai ir pasauliui.

© Linas Butkevičius

Maždaug prieš 10,000 metų atsitraukus paskutiniam Šiaurės Europos ledynui iš kaimyninių vakarinių ir pietinių regionų dabartinės Lietuvos teritorijoje pasirodė pirmieji gyventojai. Skirtingais istoriniais laikotarpiais Lietuvoje gyvenusios baltų gentys po žeme paliko nesuskaičiuojamą daugybę pilkapių, kapinynų ir kitų įvairaus dydžio ir reikšmės istorinių objektų. Kiekviename jų mes galime surasti skirtingam istoriniam laikotarpiui būdingų kasdienio gyvenimo paminklų, sužinoti apie mūsų protėvių iššūkius, tikėjimą ir tuometę kultūrinę terpę.

Daugelis iki šiol rastų archeologinių vertybių vokiečių, lenkų ar rusų okupacijų metais yra iškeliavę į atitinkamų šalių muziejų archyvus. Kita dalis karo metais buvo išgrobstyta – atsidūrė privačiose kolekcijose ar buvo pamesta palėpių ir pakampių sąvartyvuose taip ir neišsiaiškinus jų tikrosios vertės. Tačiau didžiausia dalis vis dar tūno po derlingu juodžemiu, vešlia augmenija ar pastatų kompleksais ir vis dar laukia galimybės išvysti dienos šviesą.

Po miesto gatvių asfaltu, ariamų laukų dirvožemio sluoksniu, vaizdingų kalvų papėdėse tūno dešimt tūkstančių metų protėvių kultūrinės ir dvasinės raidos istorijos artefaktų. Į šiandieninę realiją dalis pateks atstiktinai, kaip kad pateko Melnragės paplūdimyje jūros į krantą išmesto XIX a. krovininio burlaivio korpusas. Kita į istorinę atmintį išnirs ekspedicijų metu istorijos žinovams tikslingai kasinėjant turtingus archeologinius klodus. Visgi greičiaisiai didžiausia dalis taip ir nepapildys mūsų antropologinės dėlionės nusėsdamos juodųjų archeologų kišenėse.

Juodieji archeologai – tai metalo ieškikliais, kastuvais ir mankurto mentalitetu apsiginklavę asmenys, plėšiantys tūkstančio metų senumo kapinynus ir istorinius objektus. Sunku nustatyti, kiek neįkainojamų praeities artefaktų kasmet dėl šių nelegalių kasinėtojų įgauna piniginę išraišką, taip niekada ir nebepatekdami į bendrą tautos atimintį. Deja, šiuo metu archeologinių vertybių pasisavinimas nelaikomas sunkiu nusikaltimu, o paveldo sergėtojai negali bausti kapų plėšikų įvykio vietoje. Negalima vykdyti slapto sekimo, nusikalstamos veikos imitavimo, atkrinta kriminalinė žvalgyba. Taip galimybė atskleisti juoduosius archeologus ir juos nubausti sumažėja iki minimumo.

Dėl to juodųjų archeologų veikla, vertybių ieškojimas paveldosaugos objektuose turėtų būti kriminalizuotas ir tokių bausmių inicijavimu turėtų užsiimti archeologų ir istorikų bendruomenė. O mes, peėmę pavyzdį iš neseniai kelis juoduosiu archeologus aptikusio ir paviešinusio Lietuvos žinių žurnalisto Deniso Nikitenkos, pamatę žmones su metalo ieškikliais, ko nors ieškančius laukuose, miškeliuose ar paupiuose, nebūkime abejingi, – galbūt jie bando plėšti kokį senovės kapinyną arba kitą paveldosaugos objektą, taip iš mūsų pavogtami dalį mūsų bendros istorinės atminties.

EstoniaŠią savaitę e-estonia.com sukelė šurmulį pasaulio žiniasklaidoje pranešdama, kad Estija visus pakvietė drąsiai žengti pirmyn į pasaulį, kuriame žmogaus identitetas internete (angl. online) yra toks pats svarbus, kaip ir realiame gyvenime (angl. offline) – t. y., visus, nepaisant jų kilmės ar pilietybės, užsiregistruoti Estijos e-piliečiais.

Kad taptumėte Estijos e-pilietis (angl. e-resident) , reikės jūsų identifikacijos – pirštų antspaudų ir biometrinių duomenų patikrinimo Estijos muitinėje. Tačiau numatoma, kad norintieji e-piliečiais greitai galės tapti Estijos ambasadose, kadangi jos bus skirtos ne vien išplėsti šalies fizines, bet ir skaitmenines ribas. E-piliečiai negaus pilietybės tradicine prasme – jie negalės aplikuoti pasams ir vizoms, balsuoti šalies rinkimuose. Visgi numatoma, kad e-estai galės balsuoti, pavyzdžiui, dėl bet kokių Estijos mokestinės sistemos pertvarkų. Be to, e-pilietybė galėtų rūpėti ir susirūpinusiems asmeninių duomenų saugumu. Vykstant asmeninių duomenų išviešinimo ir šnipinėjimo skandalams JAV, Kinijoje ar Rusijoje, tokia pilietybe gali susidomėti žmonės, nepasitikintys savo valstybių valdžiomis.

Manoma, kad toks Estijos žingsnis sukurs rinką, kurioje šalys konkuruos dėl skaitmeninės pilietybės. Lankstesnė mokestinė bei biurokratinė sistema leis verslui iš viso pasaulio atverti duris geresnei gyvenimo kokybei: mūsų namai gali būti vienoje šalyje, tuo tarpu darbas ir banko sąskaitos visai kitoje. Tokia e-pilietybė yra žingsnis į pasaulį, kuriame skaitmeniniai duomenys yra svarbesni nei dokumentai. Estijos valdininkai tikisi, kad iki 2025-ųjų Estija turės 10 milijonų užsienio kilmės  e-piliečių, šalyje užregistravusių tūkstančius verslų.

Jau anksčiau rašiau, kad estai užsibrėžė tapti šalimi, su geriausiai pasaulyje išvystytu elektromobilių pakrovimo tinklu. Estai jau turi pažangiausią pasaulyje internetinio balsavimo sistemą: šį pavasarį vykusiuose rinkimose jau balsavo 98-iose pasaulio šalyse gyvenantys estai, planuojama, kad balsuoti jau greitai bus galima iš bet kurios pasaulio vietos. Taip pat jau nuo pirmos klasės estų mokiniai šalia kitų pamokų, privalomai yra mokomi programavimo. Taip tikimasi, kad mažoje šalyje gims daugybė naujų ir inovatyvių kompanijų panašių į įžymųjį Skype, ir tūkstančiai pasaulį užkariausiančių išmaniųjų telefonų ir planšetinių kompiuterių programėlių.

Ko iš savo kaimybų galime pasimokyti mes, lietuviai? Visų pirma daugiau pasitikėjimo savimi ir aiškios vizijos, kur norime būti už penkerių, dešimties ar trisdešimties metų. Lietuva, kaip ir Estija, yra optimalaus dydžio, prie sunkių situacijų lanksčiai prisitaikanti neišlepinta šalis, su globalinio atšilimo nebelabai tolimoje ateityje pernelyg nenustokosiamu klimatu. Jau dabar Lietuvoje pilna įkvepiančių individualių sėkmės pasaulio arenoje pavyzdžių, rodančių, kad potencialo turime. Belieka neužsisklęsti provincialiose aršiose rašybos lotyniškais rašmenimis, ar tos pačios lyties santykių niekinimo diskusijose ir garsiai svajoti apie lyderystę ateities Europoje ir pasaulyje. Galgi viena iš svajonių įkvėps lietuvių visuomenę ir materializuosis į tokią šalį, kurioje norime gyventi už 20-ties ar 30-ties metų.

Ebolos virusasPasaulio žiniasklaidos priemonių naujienų antraštėse jau keletą mėnesių aidi Ebola viruso vardas. Vakar įtariamas šios ligos židinys galimai dar labiau priartėjo prie Lietuvos – uždaryta dalis Prahos centrinės geležinkelio stoties, kadangi kilo įtarimas, jog vienas iš keleivių, atvykusių iš Ganos, gali būti užsikrėtęs Ebola virusu. Jeigu šis virusas kada nors ir kirs Lietuvos sienas, didžiausią riziką atsitiktinai su juo susidurti turės gydytojai, dirbantys didžiųjų miestų universitetinių bei infekcinių ligoninių priėmimo skyriuose. Būdamas vienas jų, pamaniau, kad verta priminti keletą esminių Pasaulio sveikatos organizacijos bei Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro pateikiamų faktų, kuriuos kiekvienas turėtume žinoti apie Ebola viruso infekciją.

Svarbiausi faktai apie ligą

  • Ebola hemoraginė karštligė (EHK) yra sunki, dažnai mirtina žmonių liga.
  • Virusu žmonės užsikrėtė nuo laukinių gyvūnų, tačiau dabar jis gali būti perduodamas iš vieno žmogaus kitam.
  • Sukelėjas perduodamas nuo sergančio žmogaus su užkrėstu krauju, sekretais, organais ar sperma, taip pat per užterštus rūbus, adatas ir kt. Didžiausia rizika užsikrėsti yra kai ligonis vemia, viduriuoja, kraujuoja.
  • Inkubacinis EHK periodas yra 2 – 21 d. Rizika užsikrėsti nuo ligonio inkubacinio periodo metu yra nedidelė.
  • Liga prasideda staiga, karščiuojama, skauda galvą, raumenis, sąnarius, krūtinę, jaučiamas silpnumas. Ligonis vemia, viduriuoja, skauda pilvą, išberiama, parausta akys, palaipsniui prasideda vidininis ir išorinis kraujavimai iš dantenų, žarnyno.
  • Vidutinis EHK mirštamumas yra apie 50%, nors ankstesnių protrūkių metu fiksuotas individualių atvejų mirštamumas buvęs nuo 25% iki 90%.
  • Pirmasis EHK protrūkis įvyko atokiuose Centrinės Afrikos kaimuose šalia atogrąžų miškų, tačiau pastarieji ligos židiniai fiksuoti ne vien Afrikos kaimo vietovėse, bet ir miestuose, įtariami atvejai Europos sąjungos šalyse bei JAV.
  • Židinio kontrolei labai svarbus visuomenės informuotumas bei dalyvavimas, reikalaujantis tinkamo individualių atvejų gydymo, ilgalaikio ligonių sekimo, kontaktavusių žmonių atpažinimo, gero laboratorijos darbo, saugių laidotuvių apeigų bei socialinio mobilizavimo priemonių.
  • Ankstyvas palaikomasis gydymas su adekvačia rehidratacija bei simptomų gydymų užtikrina geresnį ligonių išgyvenamumą. Deja, kol kas nėra jokio licencijuoto antivirusinio gydymo, tačiau vyksta intensyvūs moksliniai tyrimai jam atrasti.
  • Šiuo metu nėra licencijuotos Ebola vakcinos, tačiau tyrinėjamos dvi potencialios kandidatės.

Kaip kovai su Ebola virusu pasiruošusi Lietuva?

Ligos gydymui reikalingos specialios palatos, kuriose būtų galima izoliuotai gydyti sunkų infekcine liga sergantį ligonį. Praėjusią savaitę LRT “Panorama” pranešė, kad tokių palatų Lietuvoje yra vos devynios – penkios Kaune, trys Klaipėdoje. Deja, nei vienos tokios palatos suaugusiems nėra sostinėje Vilniuje, visgi Santariškių klinikose įrengta viena tokia palata skirta vaikams. Tikimybė Ebola virusui pasiekti Lietuvą yra labai maža, kadangi neturime tiesioginių skrydžių su ligos židinio šalimis. Tačiau žmonėms vis dažniau keliaujant į egzotinius kraštus bei ligos židiniui galimai artėjant prie Lietuvos, tikimybė išvysti virusu sergančius žmones Lietuvoje išlieka. Nepaisant to, kad specifinių vaistų šiuo metu ligai nėra, mažiausia, ką galime padaryti, tai sekti informaciją Lietuvos ir pasaulio naujienose bei kreiptis į gydymo įstaigas, jei šios ligos įtarimas paliestų mus ar mūsų artimuosius.

FacebookKiekvienas dienraštis ar interneto portalas nori patikti savo skaitytojams, įtikti savo savininkams ir pritraukti kuo daugiau reklamos. Dėl to idealiai nešališkos žiniasklaidos nebūna. Provokuojančios nuotraukos bei bukos antraštės skirtos pritraukti papildomus paspaudimus, tendencinga informacija – sumenkinti savo konkurentus, o blogos naujienos – sukelti atgarsį visuomenėje. Tad kaipgi išlikti informuotu optimistu niūriame eteryje? Atsakymas – tinkamai susitvarkyti savo socialinius tinklus. Įraše trumpai pateikiu, kaip tai padaryti.

Pirma. Žmonės kuria socialinius profilius iš skirtingų paskatų – kai kurie yra pasyvūs stebėtojai, kiti mėgsta kai draugai like‘ina nuotraukas su jų gražiąją veido puse, treti naudojasi nemokamu būdu save pareklamuoti, o kai kurie tiesiog mėgsta dalintis faktais ir įžvalgomis. Pastarieji nebūtinai įžvalgomis dalinasi dažnai, nebūtinai turi daug sekėjų (follower‘ių) ir nebūtinai jų nuomonės mums patinka. Kad žinotumėte, kuo gyvena mūsų visuomenė, reikia girdėti visų pusių argumentus, be to, stengtis susižinoti naujienas iš pirminių šaltinių. Suskirstęs pagal ekspertizės sritis ir besidalinamos informacijos turinį, rekomenduoju savo sekamus asmenis papildyti šiais socialiniuose tinkluose aktyviais žmonėmis:

KultūraDenisas Nikitenka (“Lietuvos žinių” žurnalistas), Darius Pocevičius (LUNI entuziastas), Leonidas Donskis (ISM mokslo prorektorius),  Andrius Mamontovas (muzikantas).

Žurnalistika: Šarūnas Černiauskas (DELFI žurnalistas), Andrius Tapinas (LRT laidų vedėjas, rašytojas, visuomenės veikėjas), Virginijus Savukynas (LRT žurnalistas ir laidų vedėjas).

PramogosAidas Puklevičius (lietuviškojo „Playboy“ redaktorius), Geležinė lapė (pramogų profilis).

Renginiai: Įvairių šalių ambasados – ŠvedijosPrancūzijosJAV, etc.

Politika: Dalia Grybauskaitė (LR prezidentė), Arnoldas Pranckevičius (Europos Parlamento prezidento patarėjas),  Petras Auštrevičius (europarlamentaras, liberalas), Gabrielius Landsbergis (europarlamentaras, konservatorius), Remigijus Šimašius (LR Seimo narys, liberalas), Andrius Kubilius (TS-LKD partijos pirmininkas), Antanas Guoga (europarlamentaras, liberalas).

Ekonomika/verslas: Nerijus Mačiulis („Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas), Milda Dargužaitė (buvusi „Investuok Lietuvoje“ vadovė), Ilja Laurs (GetJar įkūrėjas).

Mokslas: Mokslo sriuba (mokslo populiarinimo laida).

Sekdami vieną ar kitą žmogų niekuo nerizikuojate, – bet kada vienu paspaudimu galite prenumeratos atsisakyti. Jeigu turite, kuo papildyti šį sąrašą, ypač tokiose srityse, kaip teisė, kultūra, medicina, etc. – rašykite komentaruose.

Antra. Užblokuokite šlamštą (spam‘ą) – ištrinkite arba raportuokite informaciją, kuri jūsų nedomina arba žeidžia.  Kiekvieną kartą atlikdami šią procedūrą jūs padedate Facebook’o algoritmams atrikti, kuri informacija jus domina, o kuri kelia erzelį, todėl po kelių kartų pats Facebook’as atrinks, kurios informacijos jums neteikti.

Report

Trečia. Iš News Feed‘o atsisakykite neįdomias naujienas kas 10 minučių publikuojančių draugų prenumeratos. Taip jūs nenutraukiate draugystės Facebook’e, – tiesiog atsisakote nenorimos konkrečios informacijos ar konkretaus draugo iš savo pagrindinio puslapio. Jei kils noras pasidomėti, kaip jam sekasi, bet kada galėsite tai padaryti nukeliavę ant jo profilio sienos.

Unfollow

Daugeliui ši trumpa informacija greičiausiai yra savaime suprantama. Tačiau prisiminkite, kad jūsų tėvams ir seneliams, turintiems socialinius profilius, tapti informuotu optimistu yra kur kas sudėtingiau. Tad jeigu manote, kad šios rekomendacijos vertos dėmesio, padėkite pagyvinti jų socialinio profilio gyvenimą, kad News Feed‘e atsidurtų ne vien jūsų pikantiškos nuotraukos ir erzinantys kvietimai žaisti žaidimus, bet ir nemažai naudingos pozityvios informacijos, apie įvykius, vykstančius mūsų valstybės gyvenime.

16Šiandieninėje Kauno geležinkelio stotyje, iš kurios į Vilnių penktadieniais kursuoja patogūs šiuolaikiški traukiniai, tais pačiais bėgiais, pro tas pačias gyvenvietes 1941–1952 m. iš Lietuvos į amžino įšalo žemę ant narų buvo išgabenta apie 135 500 tautiečių. Iš jų atimta laisvė, orumas, vaikystė, sveikata, tėvynė, žmogiškumas. Daugeliui nebuvo lemta sugrįžti.

Mokykloje esame mokomi šios kruvinos mūsų istorijos dalies, tačiau ji atrodo tolima ir vietos, ir laiko atžvilgiu: Sibiras daugeliui tapo mistine vieta, kuriai savo gyvybes atidavė nelaimingi personažai. Tačiau nėra šeimos Lietuvoje, kurios vienaip ar kitaip nebūtų palietusi tremties šmėkla. Tie personažai – tai mūsų seneliai, gretimos laiptinės kaimynai ar žili šlubčiojantys praeiviai. Jie turi vardus ir pavardes, adresus, mėgstamiausius filmus ir nuotraukų albumus. Tik tai, ką jie atmena, nėra vien jų atmintis – tai tautos atmintis, kuriai nevalia būti pamirštai.

Kaip Lenos ledonešis, šlavęs Trofimovsko saloje prie Laptevų jūros nublokštų tautiečių kančių įrodymus Dalios Grinkevičiūtės prisiminimuose “Amžino įšalo žemėje” (būtina perskaityti!), taip ir mūsų kaimynės-milžinės propagandos mašina jaunose galvose sėja abejones nenuginčijamiems faktams apie sausio 13-osios nakties įvykius ar NKVD bei stalinizmo represijų nusikaltimus. Didžioji dauguma Stalino represijas vykdžiusių ne vien penkiakampės žvaigždės sąjungos piliečių, bet ir pačių lietuvių dar ir dabar lazdele pasiramsčiuodami kartu su mumis vaikšto gatvėmis ir skersgatviais, taip ir likę nenubausti.

Lygiai prieš 63 metus – 1951 m. spalio 2 dieną tremtis palietė ir mano giminę. Šią vasarą sugalvojau pradėti širdžiai mielą iniciatyvą ir įamžinau savo močiutės pusseserės ir tetos pasakojimus apie jų tremtinių dalią Krasnojarsko krašte. Šios dienos datai paminėti skubėdamas sukurpiau ir šiokį tokį filmuką. Tikiuosi, kad šis pavyzdys paskatins ir kitus įamžinti savo šeimos narius tautos atminčiai, kad stalinizmo nusikaltimus atmintų ateities kartos ir istorijos mūsų rytų kaimynams būtų neįmanoma suklastoti.

šoninė amiotrofinė sklerozėLedinio kibiro iššūkis (angl. ice-bucket challenge) pirmiausia atsirado golfo žaidėjams pradėjus rinkti lėšas gyvūnų labdaros organizacijoms. Už keleto savaičių šį populiarų lėšų rinkimo būdą ligos žinomumui padidinti ir aukoms pritraukti pasiskolino šonine amiotrofine skleroze (angl. amyotrophic lateral sclerosis arba Lou Gehrig’s disease) sergančiųjų organizacijos ir draugijos. Jo esmė, kad žmogus, kuriam mestas iššūkis, turi du pasirinkimus: a) paaukoti $100 labdarai, susijusiai su ŠAS ir mesti iššūkį dar 3 žmonėms arba b) paaukoti $10, nusifilmuoti ant savęs užsipilant ledinio vandens kibirą ir mesti iššūkį 3 naujiems žmonėms.

Pasauliniu mastu ši kampanija pritraukė tokių žmonių kaip Facebook’o įkūrėjas Markas Zuckerbergas, filantropas Billas Gatesas, pop žvaigždė Lady Gaga ir tūkstančių kitų dėmesį. Lietuvoje ledinio kibiro iššūkį priėmė krepšininkas Jonas Valančiūnas, Radiocentro laidų vedėjas Vytenis Sinkevičius ir europarlamentaras Antanas Guoga. Deja, ledinio kibiro iššūkis pastaruoju metu tapo daugiau būdu didinti savo paties, o ne sunkios motorinio neurono ligos žinomumą. Nepaisant milžiniškos penetracijos, 2014 rugpjūčio 19 d. ŠAS draugijoms tebuvo paaukota ~15 milijonų JAV dolerių. Visgi ką reiškia sirgti ŠAS?

Šoninė amiotrofinė sklerozė Lietuvoje nėra svetima – ja vien mūsų šalyje per metus suserga apie 50-60 darbingo amžiaus vyrų ir moterų. Pradžioje ji pasireiškia atsiradusiu raumenų nusilpimu, pavyzdžiui, rankų, kojų silpnumu, pėdos nukąrimu, sunkumu vaikščioti, neaiškia kalba, rijimo sutrikimais, raumenų mėšlungiu, trūkčiojimais, nuovargiu ir atsirausiais panašiais nusiskundimais, susijusiais su raumenų jėgos susilpnėjimu. Vėliau atsiranda viso kūno raumenų nykimas, sunku atsistoti, apsirengti, pavalgyti, dirbti. Ilgainiui be pagalbos darosi neįmanoma išlipti iš lovos. Pacientas tampa prikaustytas prie lovos ar invalido vežimėlio. Atsiranda pragulų problema. Silpnėjant kvėpavimo raumenims, darosi vis sunkiau kvėpuoti. Liga nesutrikdo nei žmogaus jutimų nei psichinės būklės, todėl ligoniai tampa savo paties kūno įkaitais.

Tiksli ligos priežastis nėra žinoma, tačiau tik kas dvidešimtas atvejis yra susijęs su paveldėjimu. Vienintelis žinomas ligos riziką padidinantis veiksnys yra rūkymas. ŠAS priskiriama motorinio neurono ligoms. Jos metu dėl iki šiol tiksliai nežinomų priežasčių daugiausiai žūsta nugaros smegenyse ir smegenų kamiene esantys raumenų susitraukimą sukeliantys motoriniai neuronai. Dėl to žmogaus smegenys nebegali kontroliuoti kūno raumenų veiklos.

Deja, iki šiol nėra sukurta efektyvaus ligos progresą galinčio sustabdyti vaisto. Vienintelis Lietuvoje registruotas riluzolis vos keletu mėnesių pailgina ligonių gyvenimą ir mėnesiui kainuoja apie 1,200 Lt . Dėl to pagrindinis gydymas tėra simptomų kontrolė, pavyzdžiui, seilėtelio mažinimas, bronchų sekreto aspiracija, visokeriopa slauga. 50% ligonių miršta po 2.5 metų, o apie 5 metus išgyvena tik mažiau nei trečdalis pacientų. Daugelis negali susitaikyti su neišvengiama mirtimi ir paskutines savo gyvenimo dienas dažniausiai pasirenka ne praleisti namuose su šeima, o atvykti į ligonines, kur yra prijungiami prie kvėpavimo aparatų ir neretai dar mėnesius yra gydomi intensyvios terapijos skyriuose, kol vis vien ilgainiui miršta prisidėjus uždegiminėms kvėpavimo sistemos ligų komplikacijoms.

Kaip matome, liga ir jos baigtis yra nepavydėtinos, ligoniams ir namiškiams dažniausiai labai sunku susitaikyti su ŠAS diagnoze ir prognoze, o efektyvaus gydymo iki šiol nėra surasta. Nuo šoninės amiotrofinės sklerozės nesame apsaugotas nei vienas, todėl svarbu didinti ligos žinomumą, pacientų gyvenimo pabaigos kokybę, ieškoti lėšų tolimesniems moksliniams tyrimams naujiems, efektyvesniams vaistams atrasti. Taigi priimdami ledinio kibiro iššūkį neužmirškite šio iššūkio nesavanaudiškos esmės – padidinkite šoninės amiotrofinės sklerozės žinomumą ir paaukokite organizacijoms, dirbančioms su šia liga sergančiais pacientais ir ją tyrinėjančiais mokslininkais.