Archyvas

Politika

© Linas Butkevičius

Maždaug prieš 10,000 metų atsitraukus paskutiniam Šiaurės Europos ledynui iš kaimyninių vakarinių ir pietinių regionų dabartinės Lietuvos teritorijoje pasirodė pirmieji gyventojai. Skirtingais istoriniais laikotarpiais Lietuvoje gyvenusios baltų gentys po žeme paliko nesuskaičiuojamą daugybę pilkapių, kapinynų ir kitų įvairaus dydžio ir reikšmės istorinių objektų. Kiekviename jų mes galime surasti skirtingam istoriniam laikotarpiui būdingų kasdienio gyvenimo paminklų, sužinoti apie mūsų protėvių iššūkius, tikėjimą ir tuometę kultūrinę terpę.

Daugelis iki šiol rastų archeologinių vertybių vokiečių, lenkų ar rusų okupacijų metais yra iškeliavę į atitinkamų šalių muziejų archyvus. Kita dalis karo metais buvo išgrobstyta – atsidūrė privačiose kolekcijose ar buvo pamesta palėpių ir pakampių sąvartyvuose taip ir neišsiaiškinus jų tikrosios vertės. Tačiau didžiausia dalis vis dar tūno po derlingu juodžemiu, vešlia augmenija ar pastatų kompleksais ir vis dar laukia galimybės išvysti dienos šviesą.

Po miesto gatvių asfaltu, ariamų laukų dirvožemio sluoksniu, vaizdingų kalvų papėdėse tūno dešimt tūkstančių metų protėvių kultūrinės ir dvasinės raidos istorijos artefaktų. Į šiandieninę realiją dalis pateks atstiktinai, kaip kad pateko Melnragės paplūdimyje jūros į krantą išmesto XIX a. krovininio burlaivio korpusas. Kita į istorinę atmintį išnirs ekspedicijų metu istorijos žinovams tikslingai kasinėjant turtingus archeologinius klodus. Visgi greičiaisiai didžiausia dalis taip ir nepapildys mūsų antropologinės dėlionės nusėsdamos juodųjų archeologų kišenėse.

Juodieji archeologai – tai metalo ieškikliais, kastuvais ir mankurto mentalitetu apsiginklavę asmenys, plėšiantys tūkstančio metų senumo kapinynus ir istorinius objektus. Sunku nustatyti, kiek neįkainojamų praeities artefaktų kasmet dėl šių nelegalių kasinėtojų įgauna piniginę išraišką, taip niekada ir nebepatekdami į bendrą tautos atimintį. Deja, šiuo metu archeologinių vertybių pasisavinimas nelaikomas sunkiu nusikaltimu, o paveldo sergėtojai negali bausti kapų plėšikų įvykio vietoje. Negalima vykdyti slapto sekimo, nusikalstamos veikos imitavimo, atkrinta kriminalinė žvalgyba. Taip galimybė atskleisti juoduosius archeologus ir juos nubausti sumažėja iki minimumo.

Dėl to juodųjų archeologų veikla, vertybių ieškojimas paveldosaugos objektuose turėtų būti kriminalizuotas ir tokių bausmių inicijavimu turėtų užsiimti archeologų ir istorikų bendruomenė. O mes, peėmę pavyzdį iš neseniai kelis juoduosiu archeologus aptikusio ir paviešinusio Lietuvos žinių žurnalisto Deniso Nikitenkos, pamatę žmones su metalo ieškikliais, ko nors ieškančius laukuose, miškeliuose ar paupiuose, nebūkime abejingi, – galbūt jie bando plėšti kokį senovės kapinyną arba kitą paveldosaugos objektą, taip iš mūsų pavogtami dalį mūsų bendros istorinės atminties.

Reklama

EstoniaŠią savaitę e-estonia.com sukelė šurmulį pasaulio žiniasklaidoje pranešdama, kad Estija visus pakvietė drąsiai žengti pirmyn į pasaulį, kuriame žmogaus identitetas internete (angl. online) yra toks pats svarbus, kaip ir realiame gyvenime (angl. offline) – t. y., visus, nepaisant jų kilmės ar pilietybės, užsiregistruoti Estijos e-piliečiais.

Kad taptumėte Estijos e-pilietis (angl. e-resident) , reikės jūsų identifikacijos – pirštų antspaudų ir biometrinių duomenų patikrinimo Estijos muitinėje. Tačiau numatoma, kad norintieji e-piliečiais greitai galės tapti Estijos ambasadose, kadangi jos bus skirtos ne vien išplėsti šalies fizines, bet ir skaitmenines ribas. E-piliečiai negaus pilietybės tradicine prasme – jie negalės aplikuoti pasams ir vizoms, balsuoti šalies rinkimuose. Visgi numatoma, kad e-estai galės balsuoti, pavyzdžiui, dėl bet kokių Estijos mokestinės sistemos pertvarkų. Be to, e-pilietybė galėtų rūpėti ir susirūpinusiems asmeninių duomenų saugumu. Vykstant asmeninių duomenų išviešinimo ir šnipinėjimo skandalams JAV, Kinijoje ar Rusijoje, tokia pilietybe gali susidomėti žmonės, nepasitikintys savo valstybių valdžiomis.

Manoma, kad toks Estijos žingsnis sukurs rinką, kurioje šalys konkuruos dėl skaitmeninės pilietybės. Lankstesnė mokestinė bei biurokratinė sistema leis verslui iš viso pasaulio atverti duris geresnei gyvenimo kokybei: mūsų namai gali būti vienoje šalyje, tuo tarpu darbas ir banko sąskaitos visai kitoje. Tokia e-pilietybė yra žingsnis į pasaulį, kuriame skaitmeniniai duomenys yra svarbesni nei dokumentai. Estijos valdininkai tikisi, kad iki 2025-ųjų Estija turės 10 milijonų užsienio kilmės  e-piliečių, šalyje užregistravusių tūkstančius verslų.

Jau anksčiau rašiau, kad estai užsibrėžė tapti šalimi, su geriausiai pasaulyje išvystytu elektromobilių pakrovimo tinklu. Estai jau turi pažangiausią pasaulyje internetinio balsavimo sistemą: šį pavasarį vykusiuose rinkimose jau balsavo 98-iose pasaulio šalyse gyvenantys estai, planuojama, kad balsuoti jau greitai bus galima iš bet kurios pasaulio vietos. Taip pat jau nuo pirmos klasės estų mokiniai šalia kitų pamokų, privalomai yra mokomi programavimo. Taip tikimasi, kad mažoje šalyje gims daugybė naujų ir inovatyvių kompanijų panašių į įžymųjį Skype, ir tūkstančiai pasaulį užkariausiančių išmaniųjų telefonų ir planšetinių kompiuterių programėlių.

Ko iš savo kaimybų galime pasimokyti mes, lietuviai? Visų pirma daugiau pasitikėjimo savimi ir aiškios vizijos, kur norime būti už penkerių, dešimties ar trisdešimties metų. Lietuva, kaip ir Estija, yra optimalaus dydžio, prie sunkių situacijų lanksčiai prisitaikanti neišlepinta šalis, su globalinio atšilimo nebelabai tolimoje ateityje pernelyg nenustokosiamu klimatu. Jau dabar Lietuvoje pilna įkvepiančių individualių sėkmės pasaulio arenoje pavyzdžių, rodančių, kad potencialo turime. Belieka neužsisklęsti provincialiose aršiose rašybos lotyniškais rašmenimis, ar tos pačios lyties santykių niekinimo diskusijose ir garsiai svajoti apie lyderystę ateities Europoje ir pasaulyje. Galgi viena iš svajonių įkvėps lietuvių visuomenę ir materializuosis į tokią šalį, kurioje norime gyventi už 20-ties ar 30-ties metų.

16Šiandieninėje Kauno geležinkelio stotyje, iš kurios į Vilnių penktadieniais kursuoja patogūs šiuolaikiški traukiniai, tais pačiais bėgiais, pro tas pačias gyvenvietes 1941–1952 m. iš Lietuvos į amžino įšalo žemę ant narų buvo išgabenta apie 135 500 tautiečių. Iš jų atimta laisvė, orumas, vaikystė, sveikata, tėvynė, žmogiškumas. Daugeliui nebuvo lemta sugrįžti.

Mokykloje esame mokomi šios kruvinos mūsų istorijos dalies, tačiau ji atrodo tolima ir vietos, ir laiko atžvilgiu: Sibiras daugeliui tapo mistine vieta, kuriai savo gyvybes atidavė nelaimingi personažai. Tačiau nėra šeimos Lietuvoje, kurios vienaip ar kitaip nebūtų palietusi tremties šmėkla. Tie personažai – tai mūsų seneliai, gretimos laiptinės kaimynai ar žili šlubčiojantys praeiviai. Jie turi vardus ir pavardes, adresus, mėgstamiausius filmus ir nuotraukų albumus. Tik tai, ką jie atmena, nėra vien jų atmintis – tai tautos atmintis, kuriai nevalia būti pamirštai.

Kaip Lenos ledonešis, šlavęs Trofimovsko saloje prie Laptevų jūros nublokštų tautiečių kančių įrodymus Dalios Grinkevičiūtės prisiminimuose “Amžino įšalo žemėje“ (būtina perskaityti!), taip ir mūsų kaimynės-milžinės propagandos mašina jaunose galvose sėja abejones nenuginčijamiems faktams apie sausio 13-osios nakties įvykius ar NKVD bei stalinizmo represijų nusikaltimus. Didžioji dauguma Stalino represijas vykdžiusių ne vien penkiakampės žvaigždės sąjungos piliečių, bet ir pačių lietuvių dar ir dabar lazdele pasiramsčiuodami kartu su mumis vaikšto gatvėmis ir skersgatviais, taip ir likę nenubausti.

Lygiai prieš 63 metus – 1951 m. spalio 2 dieną tremtis palietė ir mano giminę. Šią vasarą sugalvojau pradėti širdžiai mielą iniciatyvą ir įamžinau savo močiutės pusseserės ir tetos pasakojimus apie jų tremtinių dalią Krasnojarsko krašte. Šios dienos datai paminėti skubėdamas sukurpiau ir šiokį tokį filmuką. Tikiuosi, kad šis pavyzdys paskatins ir kitus įamžinti savo šeimos narius tautos atminčiai, kad stalinizmo nusikaltimus atmintų ateities kartos ir istorijos mūsų rytų kaimynams būtų neįmanoma suklastoti.

Sveikatos apsaugaNaujasis Sveikatos apsaugos ministras Vytenis Povilas Andriukaitis savo kadenciją pradėjo nuo tikrų tikriausios revoliucijos – pasiūlymo Lietuvos sveikatos sistemą pertvarkyti iš pagrindų. Šiai pertvarkai priešinasi ne tik didelė dalis gydytojų bendruomenės, bet ir pacientų organizacijų atstovai. Kadangi ne visiems aiškios pagrindinės ministro siūlomos reformos idėjos, šiame įraše pasisiūlysiu trumpai jas išdėstyti paprastai terminais ir interpretuoti pro šiek tiek su sveikatos sistema iš vidaus jau spėjusio susipažinti rezidento prizmę. Daugiau apie sistemą išmanantiems, paaiškinimai gali atrodyti pernelyg generalizuoti, todėl iškart perspėju, kad šiuo įrašu ir siekiu padėti susidaryti bendrą vaizdą, o ne lįsti į tik nedaug kam įkandamus niuansus.

Trumpas intro į Lietuvos sveikatos apsaugos sistemą

Lietuvos sveikatos sistemą sudaro trys lygiai: pirminis – šeimos gydytojai, poliklinikos, slaugos ligoninės, antrinis – rajono ligoninės, ir tretinis – Kauno bei Santariškių klinikos. Jų teikiamos paslaugos gali būti dvejopos – stacionarinės, kai ligonis gydymui hospitalizuojamas į ligoninę, ir ambulatorinės, kai pacientas atvyksta tik gydytojo konsultacijai ar reikiama procedūra atliekama, vėliau pacientą išleidžiant  į namus. Sveikatos priežiūros įstaigos gali būti valstybinės (pavyzdžiui, poliklinikos, rajonų ligoninės) ir privačios (pavyzdžiui, privatūs šeimos gydytojų ar odontologų kabinetai).

Sistema finansuojama iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo, kurio įmokas moka mokesčių mokėtojai, ir iš biudžeto už tam tikrus valstybės draudžiamus asmenis, pavyzdžiui, pensininkus ar studentus. Taip pat piliečiai gali savanoriškai draustis papildomai. Šį fondą administruoja Valstybinė ligonių kasa, kurioje dirbantys administratoriai prižiūri, kad lėšas gydytojai ir ligoninės naudotų racionaliai. Reikia paminėti, kad kai kurias sveikatos paslaugas galima gauti ir nemokamai: būtinoji pagalba, t. y. būklės, kurių metu nesuteikus skubios pagalbos ligonis gali mirti, yra teikiamos visiems – net ir nemokantiems sveikatos draudimo mokesčio.

1990 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, buvo pradėta vykdyti sveikatos apsaugos reforma. Iš pradžių LR Konstitucijoje užtikrinta mokesčių mokėtojų teisė į nemokamą gydymą, vėliau sukurta nacionalinė sveikatos koncepcija, teisinė bazė, suteikusi galimybę vystytis privačioms gydymo įstaigoms. Kaip vystysime Lietuvos sveikatos apsaugos sistemą, nustatė darbo grupė, sudaryta iš to meto garbių Lietuvos gydytojų ir tautos išrinktųjų, tarp jų ir jauno kardiochirurgijos mokslus baigusio dabartinio ministro V. P. Andriukaičio. Štai dėl ko dabartinis Sveikatos apsaugos ministras taip puikiai išmano teisinius medicinos reikalus – jis dalyvavo kuriant nacionalinę sveikatos apsaugos koncepciją.

Sveikatos apsaugos modeliai

Kad suprastume Lietuvos sveikatos apsaugos koncepcijos kryptis, derėtų susipažinti su keletu pagrindinių sveikatos apsaugos modelių. Sovietų sąjungoje veikė Semaško modelis, kuriame visos įstaigos priklausė valstybei, gydytojai turėjo fiksuotą darbo užmokestį, o visiems pacietams gydymas nemokamai buvo finansuojamas iš valstybės biudžeto. Tuo metu ji buvo giriama už puikius rezultatus prevencinėje medicinoje, tačiau taip pat buvo ypač brangi ir dėl ilgų eilių skatino gydytojų korupciją. Dėl to nepaisant daugelio neblogų rodiklių, praktiškai šio modelio atsisakinėja daugelis postsovietinių šalių.

Bismarko modelis yra seniausias sveikatos apsaugos modelis Europoje, kuriame sveikatos apsaugos finansavimas užtikrinamas iš privalomo draudimo įmokų, kurias koordinuoja ne valstybė, o ligonių kasos. Šiame modelyje vietą po saule randa ir privati medicina, o gydytojams atlyginimas mokamas honoraro principu. Patobulintas Bismarko modelis egzistuoja Prancūzijoje ir Austrijoje.

Dar vieno, Beveridžo modelio esmė, kad privalomo draudimo fondus administruoja valstybė atskirai nuo biudžeto, o gydytojų atlyginimai priklauso nuo jų darbo našumo. Šis modelis naudojamas Skandinavijos šalyse, Italijoje ir Jungtinėje Karalystėje.

Šiuo metu Lietuvoje veikia mišrus modelis, pagal kurį egzistuoja ir draudimo, ir biudžetinis finansavimas už valstybės lėšomis draudžiamus asmenis.

Kiekvienas modelis turi savų privalumų ir trūkumų, todėl sveikatos apsaugos sistema yra valstybės gyventojų ir politikų susitarimo reikalas. Lietuvai išsivadavus iš Sovietų sąjungos priespaudos buvo nuspręsta pradėti vykdyti decentralizacinę sveikatos apsaugos politiką – t. y., buvo mažinama Sveikatos apsaugos ministerijos kontrolė, vėliau vis mažiau kontrolės, ypač privačioms gydymo įstaigoms turėjo ir savivaldybės. Buvo skatinamos privačios iniciatyvos, atsirado šeimos gydytojo specialybė, teoriškai vis daugiau dėmesio turėjo būti skiriama ligų prevencijai.

Sveikatos apsaugos ministro idėjos

Dar kojų nespėjęs apšilti ministras V. P. Andriukaitis iškart pasiūlė Seimui svarstyti keletą Sveikatos draudimo įstatymo pataisų. Pagrindinė jų mintis buvo, kad privačioms medicinos įstaigoms suteiktos paslaugos būtų apmokamos iš PSDF tik tokiu atveju, jei tokių paslaugų toje teritorinių ligonių kasų zonoje būtų suteikiama bent 10 proc. mažiau nei vidutiniškai šalyje (be keleto išimčių). Tai, anot ministro, turėtų apsaugoti valstybines gydymo įstaigas nuo “nelygios konkurencijos“ su privačiomis medicinos įstaigomis, kai privačios įstaigos susirenka pačius sveikiausius ir labiausiai finansiškai apsimokančius pacientus. Reglamentuoti naujų sutarčių su privačiomis sveikatos priežiūros įstaigomis sudarymo sąlygas įstatimiškai ministeriją buvo įpareigojęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Vis dėlto ministro siūlomas įstatymo pataisas Seimas atmetė tolimesniam tobulinimui.

Daug sumaišties sukėlė ne tiek pačios pataisos, kiek jų interpretavimas ir žurnale “Veidas“ publikuotame interviu su ministru išsakytos mintys. Jis teigė, kad sieks, jog gydytojai negalėtų tuo pačiu metu dirbti valstybinėse poliklinikose bei ligoninėse ir užsiimti privačia praktika, siekiant išvengti privačių ir viešųjų interesų konflikto ir valstybės “pinigų nutekėjimo“ į privačias įstaigas per įvairias neteisėtas schemas.

Taip pat, ministras teigė, kad ateityje galimas scenarijus, kad finansavimą iš biudžeto galės gauti tik valstybinės ir savivaldybių įstaigos, bet ne privačios gydymo įstaigos. Akcentuojama, kad dabar privačios įstaigos nesteigiamos atokiuose rajonuose, kur šių paslaugų tikrai trūksta, o visos nori koncentruotis centruose. Jau ruošiamos teisės aktų pataisos, kurios numatys kada ir kokias paslaugas gali teikti privačios gydymo įstaigos ir kaip už tas paslaugas bus apmokama. Analogiškoje situacijoje Lietuvos švietime, Konstitucinis Teismas nustatė, kad valstybė gali sudaryti sutartis su privačiomis aukštosiomis mokyklomis ir teikti joms finansavimą tik tuo atveju, kai yra valstybinis užsakymas, o valstybinės aukštosios mokyklos nerengia reikiamų specialistų.

Tam, kad gautum būtiniausias medicinos paslaugas, gali nebebūti privaloma draustis privalomuoju sveikatos draudimu – nemokamą sveikatos priežiūrą turės garantuoti valstybė. Šį teiginį ministras grindžia LR Konstitucijos 53 straipsniu, kuris teigia, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata (o ne liga), o įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką. Dėl to, anot ministro, tie, kurie žaloja savo sveikatą (pavyzdžiui, rūko, vartoja alkoholį, turi ansvorį ir pan.), turi mokėti daugiau už tuos, kurie gyvena sveiką gyvenimą. Gavus teigiamą KT atsakymą, būtų buriamas Strateginį sveikatos apsaugos reformos peržiūros biuras, kuris spręstų problemą, atsiradusią ėmus nepaisyti šios Konstitucijos nuostatos.

Ministras taip pat teigia, kad dabartinė sveikatos apsaugos finansavimo sistema yra antikonstitucinė ir yra apskundęs privalomojo sveikatos draudimo įmokų mokėjimo tvarką Konstituciniam Teismui. Tačiau kol nėra KT išaiškinimo, valstybė privalo vadovautis Administracinio teismo suformuluotu išaiškinimu, kad Valstybinė ligonių kasa negali skirtingai finansuoti privačių ir valstybinių bei savivaldybių medicinos įstaigų. Be to, teigiama, kad ligoninės sveikatos apsaugos reformos metu savivaldybių pavaldumui buvo perduotos neteisėtai, todėl jos turėtų būti sugrąžintos valstybei.

Apibendrinant šias V. P. Andriukaičio išsakytas mintis – nuo nepriklausomybės atkūrimo vykdyta sveikatos reforma iš dalies yra antikonstitucinė ir ministro valdymo laikotarpiu bus siekiama grįžti prie kažko panašaus į Semaško sveikatos apsaugos modelį, gyvavusį SSRS.

Gydytojų bendruomenės ir pacientų pasipriešinimas

Tačiau tokie ministro teiginiai susilaukė didelio rezonanso ne tik gydytojų ir pacientų bendruomenėse bet ir apskritai Lietuvos visuomenėje. Sveikatos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Antanas Matulas pastebi, kad “Sveikatos draudimo įstatymas, kurį ministras pateikė Seimui dėl sutarčių sudarymo sąlygų, iš esmės yra teisingas. Tos pačios sąlygos buvo įrašytos 2009 m. ministro A. Čapliko įsakyme, apraše dėl sutarčių sudarymo su privačiomis gydymo įstaigomis. Tik teismas tą aprašą panaikino, paaiškinęs, kad sąlygos turi būti numatytos ne ministro įsakyme, bet įstatyme. Taigi iš esmės teisingas įstatymo projektas buvo visiškai neteisingai ministro komentuojamas, kalbant bet ką. Jeigu privačiai dirbantys medikai nepastebėjo, kad sutarčių apraše anksčiau buvo tas pats, o supanikavo tik dabar, supanikavo tik todėl, kad ministras, pristatydamas projektą, šnekėjo ne apie įstatymus, bet apie viską.

Taigi iš esmės reiketų diskutuoti ne tiek apie pačias įstatymo pataisas, kiek apie viešus ministro pasisakymus ir jo ateities Lietuvos sveikatos apsaugos viziją. Medicinos mokslai trunka ilgai, medikas turi įgyti ne vienerių metų praktiką, kasdieniniame darbe atsakyti už pacientų gyvybę, o alga dirbant vienu etatu yra juokinga ir net paradoksali. Čia verta paminėti faktą, kad tretinio lygio ligoninėse dirbantys gydytojai už etatą gauna maždaug 400-500 Lt mažesnį atlyginimą nei rezidentai dėl to, kad rezidentams dar mokamos stipendijos iš Švietimo ir mokslo ministerijos lėšų. Todėl gydytojai priversti plėšytis, neretai dirbdami ir privačiose, ir valstybinėse klinikose. Uždraudus gydytojams dirbti ir valstybinėse, ir privačiose įstaigose, būtų pamintos žmogaus laisvės ir valstybinės ligoninės neabejotinai prarastų daug gerbiamų specialistų. Analogiškai, galimai dar labiau padidėtų ir taip nemaži gydytojų emigracijos mąstai.

Apribojus galimybę privačioms medicinoms įstaigoms gauti finansavimą už pacientams suteiktas paslaugas, būtų apribotos paciento teisės pasirinkti kokybišką privačią medicinos įstaigą. Anot Lietuvos pacientų organizacijų atstovų tarybos pirmininkės Vidos Augustinienės, žmonės moka įmokas į PSDF, todėl susirgę turėtų gauti šio fondo kompensuojamas paslaugas toje gydymo įstaigoje, kurią jie patys pasirinko. Privačios gydymo įstaigos įžvelgia ir diskriminavimą: būtų pažeista konkurencinė aplinka sveikatos priežiūros sektoriuje. Tai, kad privačios įstaigos turi pačios pirkti milijonus litų kainuojančią įrangą ir ją įtraukti į buhalterinę apskaitą, priešingai nei valstybiniame sektoriuje, jau pažeidžia skaidrios ir sąžiningos konkurencijos principus. Be to, privačiose sveikatos priežiūros įstaigoje stacionarinės paslaugos nėra kompensuojamos ir pacientai turi mokėti visą paslaugos kainą.

Jeigu iš privačių pirminės sveikatos priežiūros centrų ( paslaugomis naudojasi kone pusė – 42 proc. šalies gyventojų) pacientai turėtų persiregistruoti į valstybines poliklinikas, tai lemtų tiktai dar labiau augančias eiles gydymo įstaigose ir konsultacijai vidutiniškai bent pradiniu laikotarpiu būtų skiriama dar mažiau laiko, kristų paslaugos kokybė. Tai sukeltų tik dar didesnes prielaidas korupcijai.

Kalbant apie nemokamos medicinos pagalbos teisės užtvirtinimą, kiek tai galėtų kainuoti, ministras teigia nėra skaičiavęs. Tačiau neabejotinai tai būtų astroniminės sumos ir taip neturtingai Lietuvos valstybei. Anot Antano Matulo, tam papildomai reikėtų virš dviejų milijardų litų.

Privačios sveikatos priežiūros įmonės demonizuojamos dėl to, kad yra pelno siekiančios organizacijos. JAV pavyzdys rodo, jog itin liberali ir privačiu sveikatos draudimu besiremianti sveikatos apsaugos sistema yra labai neefektyvi. Taip yra dėl to, kad brangiam draudimui apmokant daugelį procedūrų, iš dalies pelno tikslais pacientams yra daromi dažnai diagnozei nebūtini brangūs tyrimai ir taip išpučiamos sveikatos apsaugos kainos. Tačiau pamirštama, kad valstybinėse įstaigose skyriams taip pat reikia sutilpti į tam tikrus biudžetus. Taigi būtų neteisinga manyti, kad valstybinėse įstaigose finansai vaidina mažiausią vaidmenį.

Šiuo metu privačios medicinos įstaigos, teikiančios ligonių kasų apmokamas paslaugas, pacientams dar gali taikyti ir antkainius. Tačiau to (išskyrus kelis specialius atvejus) negali daryti valstybinės medicinos įstaigos. Lietuvos gydytojų sąjunga teigia, kad reikia priimti teisės aktus, leidžiančius įvestį oficialias priemokas ir valstybinėse įstaigose, tuomet atsirastų sveika konkurencija tarp viešojo ir privataus sektoriaus. Tačiau ministro sprendimas šiuo klausimu greičiau būtų bet kokių priemokų panaikinimas, kadangi LR Konstitucija garantuoja nemokamą Lietuvos piliečių gydymą.

Trumpa reziume

Matome, kad situacija yra sudėtinga – nuo Nepriklausomybės atkūrimo laikų “traukinys“ yra nuvažiavęs labai toli ir sistema jau yra visai nebe ta, kurioje dirbo jaunasis kardiochirurgas. Pastarųjų savaičių ministro mintys davė daug peno pamąstymams, tačiau bent šiuo metu, be kelių įstatymo pataisų, kurios buvo paruoštos A. Čapliko dar 2009-aisiais, kol kas jokių konkrečių veiksmų nėra imtasi.

Nors kai kurios ministro idėjos yra sveikintinos, viena vertus, jas reikia teisingai verbalizuoti. Kita vertus, ne vienpusiškai ir savarankiškai, o viešai diskutuojant su visuomene reikia nuspręsti, ar norime nubraukti viską, ko žingsnis po žingsnio siekėme nuo 1994-ųjų, ar geriau bandyti kartu ieškoti ne taip gražiai teoriškai skambančių, bet šiuolaikiniame pasaulyje geriau pritaikomų sveikatos sektoriaus problemų sprendimo būdų.

Jau kuris laikas viešojoje erdvėje sklando nuomonės, kad mūsų regione esančios skalūninės dujos sumažins Lietuvos energetinę priklausomybę nuo Rusijos. Tiesa, tokių dujų gavyba yra potencialiai gamtą teršiantis procesas, apie kurį kol kas žinoma nedaug. Šiame įraše pabandysiu susisteminti viešojoje padangėje sklandančią informaciją apie skalūnines dujas mūsų krašte ir paspekuliuoti, kokią ekonominę ir ekologinę įtaką jų gavyba galėtų turėti Lietuvai ilguoju laikotarpiu.

Įrašas ilgokas, taigi jei neketinate pernelyg gilintis, perskaitykite bent šį TL;DR. Pateikiamos visų faktų nuorodos, tačiau dar kartą priminsiu, kad autorius – neurologijos rezidentas, o ne geologas, gamtosaugininkas ar energetikos ekspertas. Jei manote, kad šį straipsnį dar galima papildyti vienu ar kitu faktu ar argumentu, – nuorodomis pasidalinkite komentaruose.

Skalūninių dujų (r)evoliucija

Pramoninė skalūninių dujų gavyba prasidėjo tik šiame tūkstantmetyje ir kol kas vyksta tik JAV bei Kanadoje. Tuo tarpu Lenkijoje, kurioje greičiausiai slypi didžiausi Europos skalūninių dujų ištekliai, bei pietinėje Švedijoje jau išgręžti pirmieji bandomieji gręžiniai Europoje.

Skalūninių dujų gavyba anksčiau nebuvo užsiimama viena vertus dėl to, kad nebuvo žinomas būdas dujoms iš skalūno išgauti. Kita vertus, nebuvo ir poreikio: naftos ir gamtinių dujų kainos buvo pakankamai žemos. Pastaraisiais metais amerikiečiams atradus, jog skalūnines dujas galima išgauti hidraulinio skaldymo būdu (angl. hydraulic fracturing), iš esmės pasikeitė situacija JAV dujų rinkoje. Skalūninių dujų gavyba JAV išaugo tiek, kad ji nustojo importuoti suskystintas gamtines dujas, o skalūninių dujų kaina tapo beveik keturis kartus mažesne nei Europoje. Dėl to suskystintos dujos, skirtos JAV, iš Arabijos pusiasalio buvo nukreiptos prekybai Europoje, šiame žemyne taip sumažindamos rinkos kainas.

Skalūninių dujų išteklių gavybos apimtys pasaulyje per pastaruosius 15 metų patrigubėjo. Tikimasi, kad nuo šiol gavyba augs po maždaug 4 proc. kasmet.

Mūsų regiono potencialas

2012 m. lapkritį viena didžiausių pasaulyje konsultavimo kompanijų KPMG paskelbė skalūninių dujų potencialo Vidurio ir Rytų Europos šalyse indeksą. Jame nurodyta, kad Letuvoje galimybės išgauti skalūnines dujas yra vienos geriausių Europoje, po Lenkijos, Rumunijos ir Ukrainos.

Skalūnas yra plonais sluoksneliais skylančios uolienos, savo porose gausiai sukaupusios gamtinių dujų. Lietuvoje jis slūgso maždaug 2 km gylyje. Geologų skaičiavimais (O. Zdanavičiūtė, J. Lazauskienė, 2009 m.) Lietuvoje yra apie 585 mlrd. m3 skalūnų dujų, iš kurių būtų galima išgauti iki 120 mlrd. m3. Tiek išteklių šalies poreikiams patenkinti pakaktų 30-50 metų, o išteklių vertė preliminariai galėtų siekti iki 30 mlrd. JAV dolerių.

Manoma, kad Lietuvoje skalūninės dujos daugiausia slūgso prie sienos su Kaliningradu. Skalūninių dujų žvalgytuvės šiuo metu yra pradėtos Žygaičių seniūnijoje (“LL inviesticijos“) ir netoli Švėkšnos esančiame Kalnalių kaime (“Minijos nafta“). Jau už pusmečio galėtų paaiškėti, ar šiame plote verta pradėti pramoninę dujų gavybą.

Apie hidraulinį skaldymą

Skalūninių dujų gavyba yra ilgas ir sudėtingas procesas, potencialiai galintis smarkiai užteršti aplinkinę ekosistemą ir gruntinius vandenis. Tam naudojamas hidraulinio skaldymo metodas, plačiai JAV pradėtas taikyti vos prieš keletą metų.

Siekiant išgauti skalūnines dujas, reikia išgręžti kelių kilometrų gylio gręžinius (pradžioje gręžiama statmenai, po to – horizontaliai). Gręžiama per geriamojo ir mineralizuoto vandens sluoksnius, kurie slūgso 50-700 m gylyje. Vėliau į gręžinį leidžiami didelio diametro metaliniai vamzdžiai, sandarinama betonu.

Išgręžus gręžinį ir aptikus tinkamą uolienų tipą, vamzdžiu į gelmes yra nuleidžiami nedideli sprogstamieji užtaisai, kurie sutrupina skalūnus, maždaug 100 metrų spinduliu sukurdami mikroįtrūkimus, kuriuose ima kauptis gamtinės dujos. Tuomet į uolienas labai dideliu spaudimu pumpuojamas didelis kiekis specialaus skysto mišinio, sudaryto iš smėlio, vandens ir apie 600 skirtingų cheminių medžiagų. Nustojus pumpuoti skystį, slėgio skirtumo veikiamas, jis į paviršių ima veržtis atgal kartu su jame ištirpusiomis druskomis, įvairiais metalais. Į paviršių grįžusi skysčio dalis (apie 50%) yra valoma ir pakartotinai panaudojama hirauliniam skaldymui, o skalūnų dujos yra atskiriamos ir nukreipiamos į talpyklas. Dujų gavybos procese naudojamo skysčio sudėtis laikoma komercine paslaptimi.

Teisiniai procesai, aktualūs skalūninių dujų gavybai Lietuvoje

Lietuva neturi technologijų skalūninėms dujoms išgauti, todėl kviečiami investuotojai, turintys tokios patirties ir technologijų skalūninių dujų gavyboje. Lietuvos geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos paskelbė atvirą tarptautinį angliavandenilių išteklių žvalgybos ir naudojimo konkursą Kudirkos – Kybartų (281,0 km2) ir Šilutės – Tauragės (1800,0 km2) plote netradiciniams (skalūninėms dujoms) ir tradiciniams angliavandeniliams (naftai bei dujoms) žvalgyti, tirti ir išgauti. Laimėtojas privalės atlikti geologinius tyrimus ir nustatyti, ar skalūnų dujų/naftos gavyba pramoniniu būdu apskritai yra ekonomiškai naudinga. Teigiamu atveju laimėtojas paskui gręžinius galės panaudoti kaip eksploatacinius. Numatoma konkurso pabaiga yra 2013 m. sausio 14 d., o leidimai skalūninių dujų gavybai konkurso laimėtojams jau šį pavasarį bus išduodami 7-eriems metams. Taip pat 10-čiai metų bus išduodama licencija tradicinių angliavandenilių gavybai.

Dokumentuose nurodyta keletas sąlygų. Tarp jų ne mažesnė nei 2 metų patirtis išgaunant netradicinius angliavandenilius ir nenuostolinga veikla per pastaruosiu dvejus metus. Tai turėtų apsaugoti nuo rusiško kapitalo, kadangi Rusijoje skalūninių dujų gavyba pramoniniu būdu nėra atliekama. Konkurso laimėtojai geologinio tyrimo darbams atlikti ir plėtoti įsipareigoja investuoti atitinkamai ne mažesnes nei 16,5 mln. litų bei 80 mln. litų sumas ir prisiima visą riziką dėl telkinio potencialo, jei dujų gavyba pasirodytų esanti nuostolinga.

Tiesa, skaitydamas konkuso sąlygas pastebėjau, kad Kudirkos – Kybartų plotui konkurso sąlyga ne mažesnei nei 2 metų patirčiai išgaunant netradicinius angliavandenilius netaikoma. Todėl, kaip supratau, skalūninių dujų gavyba bus leidžiama tik Šilutės – Tauragės plote.

Alternatyvus būdas skalūninių dujų žvalgybai pradėti

Tačiau skalūninių dujų žvalgybai pradėti nėra būtina laimėti konkursą. Lietuvoje jau veikiančios bendrovės, kurios turi licencijas tam tikruose plotuose ieškoti naftos ir dujų išteklių, be konkurso gali pradėti žvalgytuves, nes tai leidžia Lietuvos teisės aktai. Geologijos tarnybos duomenimis, bendrovės turinčios tokias licencijas yra „Minijos nafta“, „Geonafta“, „Manifoldas“ ir „LL Investicijos“.

Šią nišą tinkamai išnaudojo užsienio kompanijos, nusipirkdamos minėtas bendroves ar jų kontrolinius akcijų paketus. Didžiausia jų – “Geonafta“ yra valdoma Lenkijos koncerno “Lotos“. Ji turi 100 proc. “Genčių naftos“ ir po 50 proc. “Manifoldo“ bei “Minijos naftos“ akcijų. Pirmieji “Minijos naftos“ grežiniai jau šių metų gegužę pradėti netoli Švėkšnos esančiame Kalnalių kaime ir jau už pusmečio galėtų paaiškėti, ar šiame plote verta pradėti pramoninę dujų gavybą.

Lenkijos kompanija „Lotos“ kartu su amerikiečių „CalEnergy Resources“ steigia jungtinę kompaniją skalūninių dujų gavybai Lietuvoje. Galutinį sprendimas bus priimtas 2014 m. Preliminariais vertinimais, dviejuose potencialiuose skalūninių dujų gavybos objektuose jie tikisi išgauti apie 4 mlrd. kubinių metrų dujų.

Kita JAV energetikos bendrovė „Chevron“ įsigijo pusę Lietuvos bendrovės „LL investicijos“ akcijų ir jau pradėjo skalūninių dujų žvalgytuvės Žygaičių seniūnijoje. Anot Grynas.lt šis amerikiečių milžinas kituose gręžiniuose, dar pernai yra paėmęs bandinių pavyzdžius.

Ekologinės baimės

Nepaisant didelio ekonominio potencialo ir galimybės tapti energetiškai nepriklausomiems nuo Rusijos, aplinkosaugininkai ne be pagrindo kelia klausimus apie ekologinius pramoninės skalūninių dujų gavybos aspektus.

Nors gruntiniai vandenys slūgso daugiau nei kilometrą aukščiau potencialių skalūno klodų, dujos ir cheminis mišinys joms išgauti yra pumpuojamas gręžiniu, kertančių šiuos gruntinio vandens klodus. Jei įvyktų avarija dėl neteisingai atlikto plėšymo ar prastos gręžinio cementacijos, būtų užterštos tiek žemės gelmės, tiek gruntiniai vandenys.

Kaip jau minėta, dujų gavybos procese naudojamo skysčio sudėtis laikoma komercine paslaptimi.  Viename iš labiausiai skalūninių dujų gavybą kritikuojančių gamtosauginių dokumentinių filmų “Gasland“ išsamiai atskleista, kad net jei gruntiniai vandenys yra akivaizdžiai užteršti dujų gavybos procese, aplinkosaugininkams tai įrodyti itin sunku, kadangi medžiagos, pumpuojamos į skalūnų klodus nėra žinomos.

NUORODA: DOKUMENTINIS FILMAS “GASLAND“

Kiekvienam hidraulinio skaldymo ciklui sunaudojama šimtai tonų vandens. Neišvengiamai apie pusė to chemizuoto vandens grįžta į paviršių ir labai kėblu išspręsti problemą, kur vėliau jį padėti. Nors teigiama, kad didžioji dalis šio chemizuoto vandens yra naudojama pakartotinai, neatmestina, kad bet kurioje proceso dalyje (perdirbime, saugojime ir pan.) jis gali lengvai patekti į aplinką ir užteršti gruntinius vandenis. Kyla klausimų, ar jį apskritai galima pilnai utilizuoti ir kur tai atlikti. Neaišku, kur šis skystis bus dedamas baigus eksploatuoti gręžinį.

Didžioji dalis chemizuoto vandens pasilieka gelmėse. Trūksta duomenų, kokią įtaką chemikalai gali turėti gruntiniams vandenims ilguoju laikotarpiu, kadangi hidraulinį skaldymą pramoniniu būdų taikyti pradėta vos prieš keletą metų. Todėl kad būtume tikri, jog amžiams neužteršime savo šalies gruntinių vandenų, būtina tinkamai ištirti geologinę aplinką, įvertinti uolienų plėšymui naudojamo tirpalo ilgalaikį poveikį šioms požeminėms struktūroms.

Taip pat būtina įvertinti ir galima žemės drebėjimų riziką. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje dėl eksploatuotų ertmių įgriuvimo, kilo žemės drebėjimai iki 3 balų pagal Richterio skalę.

Pastebėtina, kad, pavyzdžiui, dėl sukeltų ekologinių katastrofų „Chevron“ yra skolinga milijardines sumas Ekvadorui, Brazilijai, Angolai ir kitoms šalims. Todėl pagrįstai galima kelti hipotetinį klausimą, kiek pasauliniams naftos koncernams rūpi mažos Rytų Europos šalies aplinkosauginiai aspektai ir kaip mūsų šalies įstatymai sugebės užtikrinti gamtosauginių katastrofų prevenciją bei padarinių likvidavimą.

Dažnai abejonėsi nėra pagrįstos moksliniais duomenimis ir gali kilti iš įvairių interesų grupių įtakos (pavyzdžiui, “Gazprom“, kuriai dujų gavyba Lietuvoje yra visokeriopai nenaudinga). Tačiau įrodymams sukaupti reikia dešimtmečių, o priežastinį ryšį įrodyti yra labai sudėtinga nežinant procese naudojamų chemikalų kilmės bei susiduriant su naftos pramonės lobistų pasipriešinimu (analogija tabako, alkoholio pramonei bei globalinio atšilimo skeptikams). Matant skalūninių dujų gavybos plėtotės spartą, galima manyti, kad net ir neabejotinai įrodžius taršos pavojų, gamtai padaryta žala jau būtų neatitaisoma.

Anot europarlamentarės Radvilės Morkūnaitės, kol kas neišspręstas klausimas – tinkamas cheminių medžiagų, esančių skystyje, naudojamame išgauti skalūnines dujas hidraulinio skaldymo metu, reglamentavimas. Todėl svarbu užtikrinti, kad pramonė atskleistų gręžiniuose naudojamus chemikalus ir, jei jie pasirodys pavojingi aplinkai ir žmonių sveikatai, įtraukti į stebimų ir reguliuojamų medžiagų sąrašą.

Tuo tarpu Amerikoje jau yra išgręžta šimtai tūkstačių gręžinių ir kai kuriose vietovėse geriamasis vanduo, upės ir kiti paviršiniai vandens telkiniai buvo užteršti sveikatai ir aplinkai pavojingais chemikalais. Tarša pakenkė gyvūnams ir žmonėms, kadangi tarp 600 gręžiniuose naudojamų chemikalų yra įvairiausias ligas sukeliančių medžiagų (tarp jų astmą, vėžį ir pan.).

Tyrimai dėl hidraulinio skaldymo poveikio gamtai Europoje kol kas atlikti tik keli. Vienas jų – Lenkijos aplinkos ministerijos užsakymu Geologijos instituto atlikta studija, kuri vis dėlto neparodė, kad bandymai išgauti skalūnines dujas hidraulinio skaldymo būdu turėtų neigiamo poveikio aplinkai. Prieitos šios išvados:

Skalūnų gavybos draudimai Europos Sąjungos šalyse

Pirmoji nuo amerikiečių išgavimo metodikos atsiribojo Prancūzija, po kuria slypi vienas didžiausių skalūnų dujų telkinių žemyne. Prancūzai hidraulinio laužymo technologiją uždraudė dėl to, kad chemikalais užterštas vanduo gali patekti į geriamąjį vandenį, o išlaisvintos skalūninės dujos ne visos būtų surenkamos ir patektų į atmosferą. Tačiau lenkų politikų nuomone, Prancūzijos parlamentas uždraudė skalūninių dujų gavybos technologiją ne dėl ekologinių priežasčių, o vykdydamas “Gazprom“ ir atominės energetikos lobistų užsakymus.

Kitos trys ES šalys dėl grėsmės gruntiniams vandenims ir aplinkai Vyriausybės lygiu uždraudusios net atlikti eksperimentinę skalūnų dujų paiešką yra Bulgarija (kurioje ketino darbuotis kompanija “Chevron“), Rumunija ir Čekija. Tuo tarpu Didžioji Britanija paskelbė moratoriumą po to, kai 2011 metų pavasarį vandens sprogimai sukėlė du nedidelius žemės drebėjimus Lankašyre (Lancashire) ir Blakpule (Blackpool). Darbus vykdė britų energetikos kompanija “Cuadrilla“.

Lenkijos ir Švedijos patirtis

Daugiausiai Europoje skalūnų dujų paieškose nuveikė kaimyninė Lenkija. 2007-2012 metų laikotarpiu joje išduota 109 koncecijų skalūnų dujų išteklių žvalgymui ir gavybai “PGNiG“, “Marathon Oil“, “Chevron“, “3 Legs Resources“, “Orlen Upstream“, “Lotos“, “San Leon Energy“, “Exxon Mobil“, “BNK Petroleum“ ir kitoms kompanijomsSkaičiuojama, kad kaimyninėje šalyje esančių skalūnų dujų kiekio gali pakakti trims šimtams metų, o rezervai glūdi  apie 4 km gylyje – taigi dvigubai giliau nei Lietuvoje.

„Exxon Mobil“ jau pasitraukė iš Lenkijos. Pragręžusi du žvalgybinius gręžinius kompanija atsisakė idėjos, kadangi dujų kiekis pasirodė esąs per mažas, kad atsipirktų. Tačiau kitos, mažesnės, kompanijos tęsia žvalgybą ir tyrimus. Iki 2012 m. sausio Lenkijoje išgręžta 13 žvalgybos gręžinių, iki 2017 m. planuojama išgręžti dar 123 gręžinius.  Nuo 2015 m. Lenkijos Vyriausybė tikisi pramoninės skalūnų dujų gavybos.

Tuo tarpu 2008 m. Shell kompanija pietinėje Švedijos dalyje (Skåne regionas), 2500 km2 plote, buvo išgręžusi tris gręžinius ir atlikusi geofizinius tyrimus. Jų metu aptikti Alumo skalūnai su būdingomis savybėmis, tačiau prisotinimas dujomis, Shell požiūriu, pramoninei gavybai buvo per mažas.

Politinis klimatas Lietuvoje

Konservatorių vyriausybė su Energetikos ministru A. Sekmoku priešakyje aktyviai dirbo siekdami pritraukti pasaulines naftos milžines į mūsų šalį dėl suprantamų priežasčių – didesnės energetinės nepriklausomybės nuo mūsų šaliai nepalankią Rusijos politiką vykdančios kompanijos “Gazprom“. Tačiau net ir pavykus pradėti eksploatuoti gręžinius gali tekti susidurti su tam tikrais kėblumais: visi dujų tinklai priklauso “Lietuvos dujoms“ (t. y. “Gazprom“), todėl gali atsirasti problemų tiekti dujas vartotojams. Dėl to Lietuvai būtina kuo skubiau įgyvendinti dujų rinkos liberalizaciją (t.y. Trečiąją dujų direktyvą). Taip pat kol kas negalėtume eksportuoti į kitas šalis, kadangi vis dar nėra pastatytas suskystintų dujų terminalas ir dujotiekis jam aprūpinti.

Jei paanalizuotume numatomą dujų gavybos pelno apmokestinimą, anot “Minijos naftos“ vadovo, nuo liepos 1 d. įsigaliojo naujas naftos ir dujų išteklių įstatymas, nustatantis progresinį mokestį skalūninių dujų gavybos bendrovėms. Visas mokestis nuo išgautų dujų ar naftos patenka į valstybės biudžetą ir nėra aiškaus mechanizmo, kaip dalis pajamų galėtų būti nukreipta bendruomenių, kurių teritorijose atliekama gamtinių išteklių gavyba, poreikiams.

Kol kas politinis klimatas skalūninių dujų gavybai buvo palankus. Tuo tarpu naujojoje vyriausybėje Energetikos ministerija atiteks Lietuvos lenkų rinkimų akcijai, kuri šioje Seimo kadencijoje yra dvylypė, kadangi į sąrašą yra priėmusi ir Rusų aljanso ir Liaudies partijos kandidatus. Kol kas jai vadovauti siūlomas Jaroslavas Neverovičius. Nors oficialiuose pranešimuose LLRA lyderis V. Tomaševskis pasisako už skalūninių dujų gavybą, dar neaišku, kokią įtaką jo sprendimams turės rusiškoji LLRA dalis. Be to, nepaslaptis, kad dažnai oficialūs pareiškimai ir taip neatitinka realybės. Čia verta priminti, kad oficialiai vienas pirmųjų pasmerkęs Darbo partijos rinkėjų balsų pirkimus, vėliau vis dėlto prisijungė prie valdančiosios koalicijos.

Įžvalgos ateičiai

Iš pažiūros, atrodo, kad Lietuvos situacija yra nebloga – turime didelį skalūninių dūjų potencialą, į Lietuvą sparčiai plūsta didžiausių tarptautinių naftos kompanijų kapitalas, jau greitai galima tikėtis pirmųjų apčiuopiamų rezultatų. Jei jie pasirodys esą teigiami – ilgajame laikotarpyje bus smarkiai sumažinta nepriklausomybė nuo Rusiškų dujų (ir ekonominėje, ir politinėje erdvėje), ir pasiektas didelis pelnas, tarnausiantis, tikėkimės, spartesniam mūsų šalies ekonominiam ir visuomeniniam vystymuisi.

Tačiau yra ir kita pusė – gamtosauga. Vienas iš nedaugelio mūsų šalies turtų yra nepaprasto grožio gamta. Tuo tarpu Mažoji Lietuva, kurios gelmėse glūdi skalūnas, yra vienas gražiausiu gamtiniu ir kultūriniu aspektu Lietuvos regionų, priklausančių Nemuno upės baseinui. Verta garsiai pasvarstyti, ar mes norime ir galime sau leisti rizikuoti šimtmečiams užteršti šį gamtos kampelį neaiškiais chemikalais? Jeigu jau nuspręstume rizikuoti, tai norėtųsi, kad šis sprendimas būtų priimtas Lietuvos žmonių, o ne kokių nors interesų grupių (kad ir tarptautinių), ar pavienių politikų.

Skalūninių dujų gavybos klausimas turėtų būti viena didžiausių dilemų nepriklausomos Lietuvos istorijoje, tačiau kol kas tik nedaugelis žino, kad Mažojoje Lietuvoje jau išgręžti pirmieji gręžiniai už kelių mėnesių duos preliminarius rezultatus, nulemsiančius tolimesnę gręžinių eksploataciją. Daugelis nenutuokia, kaip bus apmokestintas bendrovių pelnas, kokia bus ekologinių katastrofų prevencija ar kokį vaidmenį galės vaidinti ir kokias teises turės bendruomenės, gyvensiančios šalia numatomų skalūninių dujų gavybos gręžinių.

Visi, kurie net ir besiremdami logika ir mokslu pagrįstais ir prieš skalūninių dujų gavybą nukreiptais argumentais, bus apšaukti atstovaujantys Rusijos interesams. Tuo tarpu “Gazprom“ visokiais būdais tikrai nepagailės pinigų įvairiems, kad ir fiktyviems, žaliųjų judėjimams finansuoti. Taigi vėl susiduriame su dilema – didesnė nepriklausomybė ar ne tokia jau menka tikimybė šimtmečiams užteršti Lietuvos gamtą.

Taigi kol ne per vėlu, siūlau visiems plačiau pasidomėti šia svarbia tema – skalūno klodai per amžius niekur nedings iš Lietuvos gelmių, o tarptautinės dujų kainos ilgojoje perspektyvoje tikrai apčiuopiamai nemažės. Gal visgi nevertėtų verstis per galvą gręžiant Mažosios Lietuvos gelmes ir visų pirma geriau pažiūrėti, kokį efektą hidraulinis skaldymas turės aplinkinėse šalyse.

Too Long; Didn’t Read

Skalūninių dujų žvalgytuvės hidraulinio skaldymo būdu Lietuvoje jau pradėtos: Žygaičių seniūnijoje (“LL inviesticijos“ a. k. a. “Chevron“) ir Kalnalių kaime (“Minijos nafta“ a. k. a. “Lotos“) – žiūr. žemėlapį. Pavasarį paaiškės, kas gaus leidimą skalūnines dujas išgauti dviejose Lietuvose teritorijose: Šilutės-Tauragės plote ir Kudirkos-Kybartų plote. Manoma, kad turimų skalūninių dujų išteklių Lietuvos poreikiams patenkinti pakaktų 30-50-čiai metų, o jų vertė preliminariai galėtų siekti iki 30 mlrd. JAV dolerių. Nepaisant didelių vilčių, „Exxon Mobil“ jau pasitraukė iš Lenkijos, kadangi dujų kiekis pasirodė esąs per mažas, kad atsipirktų. Apie hidraulinį skaldymą – “Chevron“ filmukas. Dėl galimų ekologinių pasekmių skalūninių dujų žvalgyba uždrausta Prancūzijoje, Bulgarijoje, Rumunijoje. Gamtosauginiai argumentai – dokumentinis filmas Gasland.

Prieš kiekvienus rinkimus seneliai kartoja, kad Sovietų Sąjungoje užaugusių lietuvių karta esminių pokyčių laisvoje Lietuvoje neatneš. Ateities Lietuvą, tokią, apie kurią svajojo Sąjūdyje dalyvavę ir už Lietuvos nepriklausomybę kovoję idealistai, kurs nepriklausomoje Lietuvoje užaugusi karta: žodžio laisve, pagarba žmogui ir meile Tėvynei ugdyti, galbūt užsienyje mokslų ragavę, jaunieji Lietuvos šviesuliai.

Tačiau kaskart prieš rinkimus tenka nusivilti – laikas, kai partijų sąrašuose galima išvysti dešimtis (o gal ir šimtus) jaunų, progresyviai mąstančių žmonių pavardžių neatėjo ir per šiuos Seimo rinkimus. Ir tiems, kurie nežino, kokį potencialą slepia užsienio universitetuose mokslus kremtantys lietuvaičiai ir jų bendruomenės, galbūt atrodo, kad tas laikas gali niekada ir neateiti.

Kodėl dabartinės partijos negeba pritraukti daugelio prieš kiekvienus rinkimus viltingai minimų jaunų inteligentiškų veidų? Iš dalies dėl to, kad politika vis dar yra nešvarus reikalas. Jeigu nori tapti politiku Lietuvoje, turi priimti lietuviškosios politikos taisykles. O jeigu to neleidžia pernelyg aukšti moraliniai standartai, belieka būti sukompromituotam vietinės sistemos, iškeliauti siekti karjeros Briuselyje arba krimsti mokslus nebetolimojo užsienio universitetuose. Dėl to drįstu teigti, kad būtent iš Briuselio koridoriuose ir tarptautinėse politinėse organizacijose besistažuojančiųjų ar bedirbančiųjų ir užsienio universitetuose besišviečiančiųjų atkeliaus nauja Lietuvos politinė kultūra.

Tačiau greičiausiai dar ne per kitus Seimos rinkimus ir gal dar net ne šį dešimtmetį. Viena vertus, ateities Lietuvos landsbergiams ir marcinkevičiams dar reikia subręsti. Kita vertus, iki sulaukiant rimtų jaunosios kartos moralinių lyderių būtina suaugti ir pačiai visuomenei.

Pilietinę visuomenę brandina grėsmės teisėms ir laisvėms. Lietuvoje jau kuris laikas vis bando įsisiūbuoti įvairūs pilietiniai judėjimai, tačiau arba nesusitaria dėl vieningų tikslų, arba paskęsta tarp primestos moralės, arba būna su(si)kompromituoti pakeliui į tikslą.

Žiūrint, kaip rutuliojasi įvykiai praėjusio savaitgalio rinkimų kontekste, darosi panašu, kad kritinę masę kaupia teisės į sąžiningus rinkimus idėja. Idėja, kad visuomenės gerovei negali būti keliama grėsmė nupirktais asocialių ir kalinamų asmenų balsais; kad už balsą negali būti atsilyginama pinigais arba pažadu nemušti, – koncentracijų stovyklų mentalitetas lai dulksta istorijos lentynose; kad už balsų pirkimą ir juodąsias buhalterijas negali būti liekama nenubaustam; kad toleruoti negalima oponuojančių partijų tylos grėsmės demokratijai akivaizdoje.

Jei kas nors žino tą jausmą pavasarį prieš pat prasiskleidžiant pumpurams, ar mena visišką štilį 5 minutes prieš užeinant galingai audrai, sutiks, kad pastarosiomis dienomis panašus jausmas tvyro ore ir atrodo, kad tetrūksta mažos kibirkšties kažkokiam dideliam “sprogimui“ sukelti. Norėčiau tikėti, kad tik ką tapau liudininku, kaip internetinės technologijos katalizavo tą reikalingą reakciją pilietinės visuomenės kritinei masei susidaryti. Ir ji gimė apie Prof. Vytauto Lansbergio mintis Ainiui Lašui, būnant Oksforde, diskutuojant ant Leonido Donskio, esančio Briuselyje, socialinio profilio sienos.

Galbūt klystu – gal iniciatyva užges dar nespėjusi įsiplieksti, gal jos mintis perims kitų autoritetų ar jau ne pilietinių, o politinių organizacijų judėjimai. Tačiau jeigu spalio 27 dieną įvyks mitingas nepasitenkinimui balsų pirkimu išreikšti, aš į jį ateisiu. Nors kartais gyventi demokratinėje santvarkoje reiškia, kad šalies gyvenimas nebūtinai susiklostys taip, kaip norėtųsi pačiam, už 10 litų savo ateities parduoti neleisiu. Tuo tarpu nuojauta kužda, kad liko lygiai 5 minutės iki audros.

Šių metų spalio 14 dieną vyks patariamasis referendumas dėl naujos atominės elektrinės statybų Visagine. Informacijos teisingam sprendimui priimti trūksta, o žiniasklaidos priemonėse pasigirstančios nuomonės dažnai yra emociškai ar politiškai motyvuotos ir ne visada sutampa su realybe.

Taigi šiame blogo įraše, kuris iki referendumo bus nuolat atnaujinamas, aš ketinu surinkti visus per kelis ateinančius mėnesius išgirsiamus argumentus ir PRIEŠ atominės elektrinės statybas. Argumentai bus pateikti, mano nuomone, svarbos tvarka, stengiantis išlaikyti kiek įmanoma neutralią poziciją. Todėl šio įrašo tikslas – kad menkai informuotam, bet kritiškam žmogui kuo paprasčiau būtų priimti mūsų ateičiai teisingiausią sprendimą. Jei manote, kad vienas ar kitas argumentas nėra pasakytas, nepakankamai gerai reprezentuotas ar netikslus, prašau siūlyti informacijos šaltinius ir jais įrašas kaip mat bus papildytas.

Argumentai, susiję su energetine nepriklausomybe nuo Rusijos
Argumentai, susiję su elektros energijos rezervu reaktoriaus sustabdymo atveju
Argumentai, susiję su didele statybų kaina ir atsiperkamumu
Argumentai, susiję su didėsiančiu elektros poreikiu regione
Argumentai, susiję su būsimomis elektrinėmis Rusijoje ir Baltarusijoje
Argumentai, susiję su atsakomybe už VAE projektą
Argumentai, susiję su būsima elektros energijos kaina ir prekyba
Argumentai, susiję su ekologija
Argumentai, susiję su elektros energijos šaltinių alternatyvomis
Argumentai, susiję su radioaktyviąją tarša
Argumentai, susiję su branduolinių atliekų saugojimu
Argumentai, susiję su rinkimais ir politinėmis programomis

Argumentai, susiję su šešėlinių jėgų įtaka

Argumentai, susiję su energetine nepriklausomybe nuo Rusijos

energetiniu požiūriu Lietuva yra visiškai priklausoma nuo Rusijos. Dabar importuojame daugiau kaip 62% elektros ir 80% visų jai reikalingų energijos išteklių. Turbūt esame didžiausią energijos procentą importuojanti valstybė pasaulyje. Neturint savo elektros energijos generatoriaus ir perkant ją iš monopolisto, ypač – Rusijos, geromis kainomis elektros negausi. Juo labiau kad iškyla ir neabejotinas didžiosios kaimynės noras per energetiką tampyti politinės marionetės virveles. Savos elektros energijos gamyba daugeliui metų sumažintų energetinę nepriklausomybę nuo buvusios okupantės Rusijos.

PRIEŠ – Tokio dydžio projektą galės finansuoti tik didžiausi pasaulio bankai. Nei Lietuvos, nei kaimyninių valstybių sąskaitose nėra sukaupta net mažosios dalies reikiamos sumos. Skolindamiesi pinigus mes per visą paskolos atidavimo laikotarpį privalėsime savo pelną grąžinti bankams. Nėra jokio skirtumo politinei ir ekonominei Lietuvos priklausomybei – ar degingti importinį kurą elektrai išgauti, ar statytis atominę elektrinę importiniais pinigais.

PRIEŠ – VAE projektas tik dar labiau pririš mus prie Rusijos (nuo kurios būtume priklausomi, jei VAE reaktorius būtų sustabdytas) arba nuo Lenkijos (nuo kurios būtume priklausomi, jei mūsų elektros tinklai būtų per Lenkiją sujungti su Europos tinklais).

Branduolinė energetika suteikia galimybę kurą importuoti iš įvairių šalių (uraną tiekia daugiau nei 15 valstybių) ir jo atsargų yra daug, užtikrina stabilias energijos gamybos kainas, o branduolinis kuras, patikimumo požiūriu, yra laikomas vietiniu, nes jo reikia mažai (metams tik 20-30 tonų branduolinio kuro 1000 MW elektrinei) bei jo tiekimas nekelia didelių problemų. VAE yra tarptautinis projektas ir pasirinkimas, iš kur pirkti uraną, bus priimtas visų akcininkų. Taigi iš Rusijos jis būtų perkamas nebent jie pasiūlytų daug mažesnę kainą. 

Žemiau – prieš 2 metus kurtas ir turintis daug pasenusios bei neteisingos informacijos, greičiausiai nevisai teisingai kritiškas ir vis dėlto labai praktiškų faktų apie Lietuvos energetikos sistemą pateikiantis video.

Argumentai, susiję su elektros energijos rezervu reaktoriaus sustabdymo atveju

PRIEŠ„Hi­ta­chi“ bran­duo­li­nis reak­to­rius yra per daug ga­lin­gas. VAE jis bus 1350 MW, o Lietuvos dalis sieks 500 MW.  Su to­kios ga­lios ag­re­ga­tu nie­ka­da ne­bū­si­me ne­prik­lau­so­mi. To­kio ga­lin­gu­mo re­zer­vuo­ti, kai reak­to­rius bus stab­do­mas re­mon­tuo­ti ar dėl in­ci­den­to, Lie­tu­va net kar­tu su Lat­vi­ja ir Es­ti­ja ne­pa­jėgs už­tik­rin­ti. To­kius re­zer­vus ga­li su­teik­ti Ru­si­ja, ku­rios ener­ge­ti­nė­je sis­te­mo­je da­bar esa­me. Jei­gu to­liau iš jos im­tu­me re­zer­vi­nę ener­gi­ją, nuo Ru­si­jos pri­klau­so­mi iš­lik­tu­me vi­są XXI am­žių.

Anot Algimanto Sėjūno, KTU pro­fe­so­riai sa­ko: „Jei­gu taip no­ri­me sta­ty­ti AE, ji ga­lė­tų tu­rė­ti tris reak­to­rius po 400 MW.“ Po vie­ną reak­to­rių nie­kur pa­sau­ly­je ato­mi­nės ne­sta­to­mos. Vi­sa­gi­no AE su to­kios di­de­lės ga­lios reak­to­riu­mi yra tik kliū­tis įsi­jung­ti į Va­ka­rų Eu­ro­pos tink­lus. Pag­rin­di­nis rei­ka­la­vi­mas įsi­jun­giant į Va­ka­rų sis­te­mą – pri­si­jun­gian­čios sis­te­mos sava­ran­kiš­ku­mas. Ji tu­ri pa­de­monst­ruo­ti, kad yra pa­ti­ki­ma – vie­nus me­tus veik­ti kaip už­da­ra sis­te­ma, izo­liuo­tu re­ži­mu. Ne­tu­rė­da­ma re­zer­vi­nių pa­jė­gu­mų Lie­tu­vos sis­te­ma sa­va­ran­kiš­kai ne­ga­li funk­cio­nuo­ti.

PRIEŠNaujausios AE statybų tendencijos Kinijoje, Japonijoje ir kitur rodo: kuo turbina didesnė, tuo ji veikia efektyviau. Daugiau pagaminant energijos, statybos kaštai greičiau atsiperka. Todėl išryškėjo tendencija statyti kuo didesnes elektrines, nes didžiosios valstybės gali į tinklą tiekti daug elektros energijos. Lietuvos situacija kiek kitokia. Optimalų galingumą galime apskaičiuoti įvertindami, kiek elektros energijos mes mažiausiai sunaudojame vasaros laiku. Elektrinė turi veikti nuolat, ji negali būti išjungiama ar įjungiama. Todėl Lietuvai šiai dienai pakaktų apie 1000 MW galios, o įvertinant ekonomikos augimą galbūt reikėtų kelių mažesnių tokių reaktorių.

ša­lies tink­lų sinch­ro­ni­za­vi­mas su Va­ka­rų Eu­ro­pos tink­lais galėtų išspręsti rezervo problemą. Prem­je­ras And­rius Ku­bi­lius, ki­ti stra­te­gai tai pro­pa­guo­ja. Vis dėlto kol kas nie­ko nė­ra pa­da­ry­ta. Kon­kur­są lai­mė­ju­si Šve­di­jos kom­pa­ni­ja už be­veik 1 mi­li­jo­ną eu­rų rengs ga­li­my­bių stu­di­ją, ko­kio­mis są­ly­go­mis ir kaip Lie­tu­va ga­lė­tų pri­si­jung­ti prie Eu­ro­pos tink­lų, pa­teiks 2013 me­tais.

PRIEŠKTU mokslininkai paskaičiavo, kad Lietuvai prisijungti prie Europos tinklų reikalingos trys papildomos srovės linijos su Lenkija, kurios kai­nuo­tų apie 6 mi­li­jar­dus li­tų.

PRIEŠvie­na Lie­tu­va ne­ga­li įsi­jung­ti į Eu­ro­pos sis­te­mą. Tam rei­kia, kad vi­sos trys Bal­ti­jos vals­ty­bės su­si­jung­tų. Bet Bal­ti­jos vals­ty­bės ne­su­ge­ba su­si­tar­ti. O rea­liai eg­zis­tuo­ja ke­tu­rių sis­te­mų per­tvar­kos pro­ble­ma – Bal­ti­jos vals­ty­bių ir Ru­si­jos (dėl bend­ra­dar­bia­vi­mo, elekt­ros tie­ki­mo į Ka­li­ning­ra­dą).

Pa­vyz­dys – Cent­ri­nės Eu­ro­pos vals­ty­bės. Len­ki­ja, Če­ki­ja, Slo­va­ki­ja, Veng­ri­ja, su­da­riu­sios vie­nin­gą blo­ką, at­si­jun­gė nuo bu­vu­sios SSSR sis­te­mos ir pri­si­jun­gė prie Eu­ro­pos sis­te­mos. Es­ti­ja vie­nin­te­lė iš Bal­ti­jos vals­ty­bių, Suo­mi­jai pa­de­dant, tu­ri nor­ma­lų ūkį ir ku­ria ne­prik­lau­so­mą sis­te­mą. Es­tams ir lat­viams Vi­sa­gi­no AE tik tiek rei­ka­lin­ga, jei­gu ga­mins pi­ges­nę elekt­rą. Jei­gu Len­ki­ja bū­tų suin­te­re­suo­ta Vi­sa­gi­no AE, su­teik­tų mums re­zer­vi­nius pa­jė­gu­mus.

Argumentai, susiję su didele statybų kaina ir atsiperkamumu

Šia tema rekomenduoju pažiūrėti išsamią diskusiją apie VAE 2012 04 04 LRT laidoje Teisė žinoti (nuoroda).

PRIEŠnėra beveik jokios prieinamos objektyvios informacijos apie VAE statybų kaštus ir atsiperkamumą. Preliminariai teigiama, kad projektas kai­nuos tik 17 mi­li­jar­dų li­tų, in­ves­tuo­ja­mų į VAE. Rei­kia pri­dė­ti dar tuos 6 mi­li­jar­dus li­tų tink­lams sinch­ro­ni­zuo­ti – iš vi­so jau 23 mi­li­jar­dai li­tų. Dar neį­ver­ti­na­ma, kiek kai­nuos bran­duo­li­nės at­lie­kos, jų sau­go­ji­mas. Apie tai iš vi­so ty­li­ma. Tarp­tau­ti­nių eks­per­tų skai­čia­vi­mu, tai ga­li kai­nuo­ti 10 mi­li­jar­dų li­tų. Tokio dydžio projektas senstant populiacijai ir esant masinei migracijai Lietuvos valstybei gali būti nepakeliamas ir užguls mūsų vaikų ir anūkų pečius skolomis.

VAE bus finansuojama iš trijų šaltinių ir nei vienas iš jų nėra mokesčių moketojų pinigai:
1) Energetikos įmonių dividendų. Mokesčių pinigais jie taptų nebent jais būtų finansuojami, tarkime, pašalpų gavėjai. Tokiu atveju pinigai būtų pravalgyti šiandien. O investavę į elektros gamybos infrastruktūrą, turėsime naudos ateityje. Rinktis mums patiems.
2) Viešuosiuos interesus atitinkančių paslaugų (VIAP) priedo elektros tarife. Tai yra elektros vartotojų sumokami pinigai. Net ir tokiu atveju, jei VAE nebūtų, VIAP vis tiek egzistuotų, tačiau didesnė jo dalis būtų nukreipta į biokuro, vėjo, saulės ir t. t. elektrinių vystymą. Esminis skirtumas nuo mokesčių mokėtojų pinigų yra, kad jei nevartosi elektros, tai nekrausi dividendų įmonėms ir nemokėsi VIAP. O mokesčiai – kaip mirtis – visiems privalomi.
3) Skolintų lėšų. Valstybinių įmonių paskolos nėra mokesčių mokėtojų įsipareigojimai. Šios paskolos gali tapti valstybės įsipareigojimu, jei įmonė įsipareigojimų nevykdo, o valstybė už juos yra garantavusi. Bet tai yra tik rizika, o ne užprogramuota realybė.

PRIEŠ – Koks man skirtumas, kaip iš manęs paims pinigus: per mokesčius, per VIAP ar didesnes elektros kainas? Vis tiek sumoka galutinis vartotojas.

Tuos pačius finansinius įsipareigojimus priims ir Latvija, Estija bei (galbūt) Lenkija, kurios taip pat dalyvaus VAE statybose. Didžioji dalis šio projekto bus finansuojama keturių valstybių įmonės, tad jei bus nuostolių tai visi akcininkai tuos nuostolius dalinsis. Japonų „Hitachi“ savo verslo rizika skolinasi 11 mlrd. litų. Tik savo investicijų grąža užtikrinta pasaulinio lygio korporacija pati galėtų rizikuoti savo pinigais, ir ypač – neįkainojama reputacija.

PRIEŠ Nėra šimtaprocentinių garantių, kad bankai tikrai finansuos šį projektą.Tarp 2005 ir 2008 m. iš 34 JAV planuojamų naujų atominių elektrinių nepaisant žadamų subsidijų nė vienai nepavyko pritraukti privačių investuotojų, o kitose pasaulio šalyse naujos atominės yra statomos ten, kur Vyriausybės turi priėjimą prie mokesčių mokėtojų pinigų. Nors anksčiau JAV vykdė agresyvią atominių plėtrą, iš 253 užsakytų reaktorių, trijų penktadalių buvo atsisakyta dėl triskart išaugusių kaštų, arba reaktoriai pasirodė netinkami.

PRIEŠNei viena atominė elektrinė negali būti pastatoma už tokią kainą, kuri šiuo metu yra rinkoje, todėl labiausiai tikėtinas pesimistinis scenarijus. Toks projektas Lietuvos sąlygomis ekonomiškai yra neefektyvus, čia pagaminta elektros energija bus nekonkurencinga elektros biržoje, o tai reiškia, kad už elektrą mokėsime gerokai brangiau nei dabar ir jokio pelno iš jos tikėtis nevertėtų.

PRIEŠ – Proponentai teigia, kad kapitalo kaštams padengti elektra turėtų būti 11 ct brangesnė nei kainuos ją išgauti. Per 18 metų kiekvienais metais gaminant po 7 TWh elektros (ABVR reaktorių pasaulinis vidurkis yra 61,2% dėl planuotų ir neplanuotų reaktoriaus stabdymų, o pirmuosius penkerius metus jis gali būti ir dar mažesnis, nes AE nebus paleista pilnu pajėgumu), ir padauginus iš 11 ct gautume 1,386 mlrd. LT. Elektrinė kainuos apie 17 mlrd. Lt. Tai reiškia, kad per 18 metų ne tik nebus padengti kapitalo kaštai, bet ir paskolų palūkanos.

 – 7 TWh elektros energijos gamyba per metus yra pernelyg pesimistinis skaičius. Reikėtų naudotis JAV kompanijos Excellon užimtumo (liability) faktoriais, kurie yra kur kas aukštesni. Žinoma, pirmuosius 20 metų VAE dirbs tam, kad grąžintų finansinius įsipareigojimus bankams, tačiau likusius 40 metų ji taps puikiai finansiškai atsiperkančia investicija.

VAE projektas be kita ko duos ir daug netiesioginės naudos: statybinių žaliavų, tinklų aptarnavimo, kelių aptarnavimo, transportavimo etc. VAE projektas sukurtų apie 6000 naujų darbo vietų ne tik statybos, bet ir maitino, paslaugų srityse, japonų planuojama ne daugiau kaip 400 žmonių. AE veikimo metu dirbs apie 800 žmonių. Šildymas tikėtina kai kur gali iki 50% atpigti, nes naujoji AE taip pat gamina ir šilumą. Deja, proponentai vis dar per mažai dėmesio skiria šių faktorių ekonominei analizei.

 – Skaičiuojant VAE atsiperkamumą verta prisiminti, kad šiuo metu apie 0,5 mldr. LT yra skiriama subsidijuoti dujas kurenančias elektrines, kad palaikytume savo nacionalinį ir jos galėtų veikti stabiliai. Prie VAE atsiperkamumo reikėtų pridėti ir tokius netiesiogiai sutaupyti padėsiančius alternatyvius kaštus.

VAE projektas yra svarbus ir regioniniu bei moksliniu aspektu. Jis atneštų investicijas bei naujas darbo vietas Visagine ir aplinkiniuose miestuose. Taip pat būtų sukurta gera terpė moksliniam potencialui reikštis bei gerai apmokamoms darbo vietoms steigtis.

VAE turi didelį investicinį patrauklimą, kadangi galima maksimaliai išnaudoti buvusios elektrinės infrastruktūrą. Plynoje vietoje statant AE papildomos infrastruktūrinės investicijos būtų beprotiškai didelės.

 – Elektros energijos pardavėjas (šiuo atveju Rusija) prieš parduodamas prekę visada žiūri į rinkos situaciją. Prieš uždarant IAE Lietuvai nebuvo problemų iš Rusijos nusipirkti elektros už beveik tokią pačią kainą kaip kad buvo gaminama IAE. Vos tik uždarius IAE elektros kaina, kurią mums siūlo Rusija gerokai išaugo. Jeigu atsisakysime VAE projekto, neabejojama, kad per kelis mėnesius mums siūloma elektros kaina išaugtų dar labiau.

PRIEŠ – Turėdami elektros jungtis su Lenkija ir Skandinavijos šalimis, galėsime naudotis jų elektros rinkomis, kur elektra šiuo metu kainuoja beveik tiek pat, kaip kad Lietuvoje. Šios jungtys mums užtikrins stabilų elektros tiekimą ir konkurencingą kainą, taigi vietoje VAE statybos galėtume apsvarstyti elektros energijos pirkimą naujais tiltais.

Branduolinio kuro vertė elektros energijos gamybos savikainoje nėra didelė. Jam pabrangus net ir dvigubai, elektros energijos gamybos kaina pasikeis mažai, galima sukaupti didesnes branduolinio kuro atsargas ir laikyti jį ilgesnį laiką. Kuro dedamoji VAE projekte sudarys vos 10%, todėl galutinėje kainoje esminio vaidmens nevaidins.

Argumentai, susiję su didėsiančiu elektros poreikiu regione

Pabandykime įsivaizduoti pasaulį po 10-15 metų. Tikriausiai niekas nesuabejos, kad tokiu metu turėtų pradėti kurtis ir pagreitį įgauti elektros automobilių rinka, kuri pakeis naftos produktais varomus automobilius. Ši rinka pareikalaus daugybės papildomos elektros energijos, todėl turėdami nuosavą atominę elektrinę užsitikrinsime stabilias transporto kainas (o todėl ir daugelio prekių bei paslaugų kainas) ir elektros poreikių tenkinimą bent 60-čiai metų į priekį.

PRIEŠ Degalų Lietuvoje suvartojama (jų energetine verte) yra apie 10 TWh. Elektromobiliai yra maždaug trigubai efektyvesni, nei vidaus degimo varikliais varomi automobiliai. Reiškia – elektrifikavus visą autoūkį Lietuvai, pradedant nuo motociklų, baigiant traktoriais – suvartotume maždaug 3TWh (30% nuo dabartinio kiekio) daugiau elektros. Bet tai labai labai užlenktas skaičius. Antra – elektromobiliai yra neatskiriama “išmaniųjų tinklų“ dalis. Jų krovimosi laiką galima puikiai pritaikyti prie kintančios elektros gamybos vėjo ir saulės elektrinėse. Būtent “išmaniųjų tinklų“ plėtra izoliuotai nuo kontinento Airijai leidžia tikėtis 2020 metais pasiekti 37% elektros gamybos iš vėjo. Taigi – prie ko čia ta atominė?

PRIEŠ – darbartinio elektrinių pajėgumo Lietuvai užtenka. Da­bar ga­lin­gu­mai yra be­veik du kar­tus di­des­ni nei mums rei­kia. Ener­ge­ti­kos spe­cia­lis­tai tei­gia, kad jų pa­kaks dar 30 me­tų.

Argumentai, susiję su būsimomis elektrinėmis Rusijoje ir Baltarusijoje

VAE statybos Lietuvoje padarys ekonomiškai ir politiškai mažiau motyvuotas atominių elektrinių statybas Rusijoje ir Baltarusijoje.

Atominės eletrinės Kaliningrado srityje ir Baltarusijoje, kurioms kontroliuoti Lietuva neturi jokių galimybių, aiškiai skirtos atbaidyti Lietuvą nuo VAE statybų. Abi jos bus statomos šalia Lietuvos sienų, abi jos bus aušinamos Nemuno ar Neries vandeniu, abi jos menkai ekonomiškai motyvuotos. Esant hipotetinei branduolinei katastrofai Baltarusijoje, reaktoriai būtų aušinami Neries vandeniu. Neries, kuri teka per Vilnių ir Kauną, suteka į Nemuną, galų gale pasiekia Kuršių marias, kurių priešingame krante yra Nida, o vandenys išteka ties Klaipėdos uostu. Taigi tokios katastrofos atveju gyventi pavojingi gali tapti visi išvardinti miestai.

2011 metų liepą pažeidus technologinius statybų reikalavimus šalia Sankt Peterburgo esančioje Sosnovyj Bor vietovėje nuvirto statomo Leningrado AE-2 pirmojo bloko metalo konstrukcijos. Būtent tokios konstrukcijos reaktorius būtų statomas ir Astrave, Baltarusijoje. Taigi tokia hipotetinė situacija nėra neįmanoma.

Rusija ir Baltarusija jau susitarė dėl 10 milijardų dolerių paskolos statant Astravo AE, taigi būtų sunku patikėti, kad baltarusiškos AE statybų pavyktų išvengti. Tačiau ji 50 km atstumu nuo Vilniaus statoma ne be priežasties ir Lietuvai turint nuosavą VAE, kuri elektros energija aprūpintų ir bendrasavininkes Latviją, Estiją ir (greičiausiai) Lenkiją, akivaizdžiai būtų išvengta svaresnio Rusijos energetinio teroro regione ateityje.

PRIEŠVAE projektas Ru­si­jai padėtų kartu su AE Bal­ta­ru­si­jo­je ir Ka­li­ning­ra­de, ato­mi­ne juos­ta Lietuvą at­skir­ti nuo Eu­ro­pos, kurios didžiosios šalys turi tendenciją išvis atsisakyti atominės energerikos.
Argumentai, susiję su atsakomybe už VAE projektą

PRIEŠ VAE verslo plane parašyta, kad už pateiktos informacijos tikslumą niekas neprisiima atsakomybės, todėl į tokį planą negalima žiūrėti rimtai. Jame bet koks skaičius gali būti kitoks. VAE verslo plane rašoma:

Joks tiesioginis ar numanomas pareiškimas, garantija ar įsipareigojimas nėra ir nebus suteikiamas ir, išskyrus sukčiavimo atvejus, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, VAE, konsultantai ar atitinkami jų vadovai, pareigūnai, darbuotojai, tarnautojai, patarėjai, agentai ar susiję asmenys neprisiima ir neprisiims atsakomybės ar įsipareigojimų dėl Dokumento teisingumo, tikslumo ar išbaigtumo, ar dėl informacijos, sudarančios šio Dokumento pagrindą, arba dėl kitos rašytinės ar žodinės informacijos, kuri tapo žinoma dėl sąsajų su VAE projektu, ar dėl bet kurio asmens bet kokio rėmimosi šiuo Dokumentu.

 – Šiuo metu statyti AE yra dėkinga, kadangi korporacija “Hitachi“ po Fukušimos tragedijos imdamasi naujos AE statybos skirs ypatingą dėmesį reabilituoti branduolinę energetiką. Be to, jei projektas nebūtų pelningas, jai nebūtų jokios prasmės šio projekto imtis.

PRIEŠ – Korporacija “Hitachi“ bus atsakinga ne vien už statybas, bet ir už įrangos tiekimą, todėl VAE projektas šiai korporacijai bet kuriuo atveju bus naudingas.

Argumentai, susiję su būsima elektros energijos kaina ir prekyba

Planuojama, kad elektros kaina regione svyruos nuo 50 iki 70 eurų už megavatvalandę – tai atitinka 17–25 ct/kWh (šiuo metu už elektrą mokame apie 44-46 ct/kWh) VAE projektas su tokia kaina yra konkurencingas. Jei išdėstysime vidutinę kainą, kad ir žemiausią, ji padengs 10% kapitalo grąžą per visą eksploatacijos laikotarpį. Po šešerių veiklos metų bus sugrąžinta pusė paskolų – tuomet dalį pelno kaip vienas akcininkų jau gaus ir Lietuvos valstybė. Dar po 12 metų paskolų naštos iš viso nebeliks. Visas pelnas liks akcininkams, tai reiškia – kartu ir Lietuvos valstybei. Bendra projekto nauda Lietuvai gali siekti kelias dešimtis milijardų litų.

VAE elektros gamybos kaštai bus stabilūs ir prognozuojami 60 metų į ateitį.

 – jei gali pasigaminti tai, ko tau reikia, turi būtinai gaminti. Nusipirkti prekių turguje visada yra. Bet negamindami patys greitai neturėsime už ką gyventi. Elektra yra vienas iš kertinių produktų, be jos negyvensi. Dabar, pirkdami elektrą, po beveik 2 mlrd. Lt per metus sumokame užsienio šalims. Pasistatę AE mes juos paliksime Lietuvoje. Tai yra viena svarbiausių ekonomikos atsigavimo galimybių.

PRIEŠKaip komercinis projektas planuojama elektrinė ateities neturi, nes per tą patį laiką rusai ir baltarusiai prie to paties žiedo pajungs dar keturis reaktorius ir visada galės pasiūlyti pigesnę elektrą. BRELL žiedas turi jungtis su visa Rusijos energetine sistema. Rusijai užtenka permesti tą elektrą, kurią ant sienos parduodame kaip pigią į kitą laiko zoną ir ji taps brangi. O laiko zonų Rusijoje yra 9. Taigi rusai visada galės pigiai nupirkti iš mūsų elektrą ir, permetę ją per vieną laiko zoną, pardavinėti brangiai. Lygiai taip pat gali mums savo pigią elektrą pardavinėti mums kaip brangią. Be to, rusai mūsų elektrą gali ramiai prasukti savo žiedu per Peterburgą į Suomiją, ką jau seniai darė su pigiąja senosios IAE elektra.

 – Atominių elektrinių Rusijoje ir Baltarusijoje statybos nebus daug pigesnės ir jų numatoma kilovatvalandės kaina nebus daug mažesnė. Todėl tikėtis pigesnės elektros iš savo kaimynių nei tos, kurią galėtume pasigaminti VAE, negalime. Nebent taip Rusija bandytų įtakoti Lietuvoje vykstančius politinius procesus.

Rusijos ekonomika, o kartu ir elektros energijos paklausa augs palyginti sparčiai. Tačiau elektrinės sensta. Elektros energijos sistema irgi nebuvo privatizuota, nebuvo restruktūrizuota. Todėl stigo investicijų jėgainių plėtrai ir jų modernizavimui. Todėl neišvengiamai pačiai Rusijai truks gamybos pajėgumų. Mūsų kaimynai, įskaitant Lenkiją, jaučia elektros energijos trūkumą. Tik Estijoje situacija palankesnė, kol jai nereikia labai brangiai mokėti už aplinkos taršos leidimus. Jie turi pereinamąjį laikotarpį iki 2015 metų. Todėl gali Narvos elektrinėje deginti skalūnus. Latvijoje energijos trūksta. Lenkijoje daugumos elektrinių amžius viršija 30 metų, todėl jiems reiktų bent pusę jų pakeisti kitais elektros energijos generavimo šaltiniais. Visų šalių interesai nuoširdūs.

PRIEŠElektra paprastai pasaulyje prekiaujama tik tokiu mastu, kuris nesukelia problemų nepriklausomos valstybės energetinei sistemai. Maksimaliai prisigaminti elektros eksportuoti valstybės nesižavi, nes prekyba reikalauja galios rezervavimo, t. y. reikia turėti paruošus antra tiek „nenaudojamos“ galios (jei naudojamos staiga nustotų tiekti elektrą). Deja, Lietuvai numatomi atominiai reaktoriai bus per galingi. Iškilus galios rezervavimo problemai teks jungtis prie Rusijos sistemos ir Ignalinos atominės elektrinės (IAE) – bus tik dar viena elektrinė Rusijos sistemoje.

Argumentai, susiję su ekologija

 – Branduolinėse jėgainėse elektros energija gaminama neteršiant atmosferos CO2 išmetimais.

PRIEŠ – Mokslininkai yra nustatę, kad sudėjus viso atominės energetikos ciklo emisijas (nuo urano gavybos, sodrinimo, perdirbimo, atominės elektrinės statymo ir vėliau uždarymo metu vykdomų darbų), vienai atominėje elektrinėje pagaminamai kilovatvalandei tenka iki 140 gramų anglies dvideginio emisijų. Palyginimui – saulės arba vėjo energetikoje gaminant vieną kilovatvalandę elektros energijos susidaro nuo 10 iki 40 gramų anglies dvideginio emisijų.

Argumentai, susiję su elektros energijos šaltinių alternatyvomis

PRIEŠ – AE sužlugdys atsinaujinančių išteklių energetikos plėtrą ir neskatins energijos taupymo.

 – AE yra regioninė ir mūsų dalis sudarys 38%. Tai jokiu būdu neužgoš alternatyvių šaltinių plėtros, nes, pastačius VAE, dar teks importuoti 35–40% elektros energijos. Šį kiekį galės pagaminti kiti Lietuvos energetikos šaltiniai.

 – Branduolinė energija ne riboja, o priešingai – netgi skatina atsinaujinančių energijos išteklių naudojimą elektros energijos gamybai, nes branduolinė energija užtikrindama bazinę elektros energijos generaciją sudaro sąlygas atsinaujinančių energijos išteklių, iš kurių elektros energijos generacija yra gana nepastovi, plėtrai. Visagino AE gaminama elektros energija mažins importuojamos elektros energijos dalį ir bus visiškai suderinama su elektros energijos gamyba iš atsinaujinančių energijos išteklių.

– vėjo elektrinių įrengtąją suminę galią padidinti iki 500 MW;
– hidroelektrinių įrengtąją suminę galią padidinti iki 141 MW;
– saulės šviesos energijos elektrinių įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW;
– biokuro elektrinių įrengtąją suminę galią padidinti iki 355 MW.

PRIEŠ – AE statybos visiškai nesprendžia ir į šoną nustumia šilumos tiekimo problemas.

PRIEŠEuropos Sąjungos mastu Baltijos šalys yra pačios palankiausios atsinaujinančiai energetikai vystyti: mes turime žymiai daugiau kranto, miško, laukų biomasei auginti vienai gigavatvalandei elektros energijos. Visų Baltijos šalių sunaudojama elektros energija prilygsta vienam didesniam Japonijos miestui, o išteklių ir prielaidų atsinauinantiems šaltiniams turime apsčiai. Rei­kia mo­der­ni­zuo­ti jė­gai­nes ir in­ves­tuo­ti į at­si­nau­ji­nan­čius šal­ti­nius, pa­nau­do­ti sau­lės, vė­jo, ža­lią­ją ener­gi­ją. Atei­na dar ir pi­ges­nių ska­lū­ni­nių du­jų era.

PRIEŠ Vietiniai energijos šaltiniai kartu sudaro apie 40 TWh Lietuvos metinį energetinį potencialą, kuris žymiai viršija bendrąjį šilumos ir elektros energijos poreikį. Vietinių atsinaujinančių išteklių naudojimas – tai ne tik Lietuvos piliečių aprūpinimas darbu nepertraukiamai statant, eksploatuojant ir plėtojant atsinaujinančios energetikos objektus. Tai ir aplinkosauginių problemų sprendimas, baudų už oro taršą išvengimas ir jokių pavojingų atliekų, kurias paliktumėme saugoti ateities kartoms. Atsinaujinanti energetika, tai ne vienas projektas, o šimtai ir tūkstančiai projektų, kurie bus diegiami ne per kelis metus, o dešimtmečiais. Vien elektros energijos gamyba iš biokuro sukurtų papildomas 10 000 darbo vietų.

Argumentai, susiję su radioaktyviąją tarša

PRIEŠnelaimės atominėje elektrinėje atveju radioaktyviomis dalelėmis tūkstančiams metų gali būti užteršta didelė Lietuvos teritorijos dalis.

– daug rizikingesnių atominių elektrinių šalia Lietuvos greičiausiai vis tiek nepavyks išvengti. Taigi ir branduolinės katastrofos

PRIEŠ nepaaiškinama, kodėl šio reaktoriaus atsisakė JAV. Lietuvos žinios citavo užsienio spaudą, kad konkrečiai šį „Hi­ta­chi“ ABWR tipo reak­to­rių bu­vo nu­ma­ty­ta sta­ty­ti JAV (vadinamasis Pietų Teksaso projektas), bet užsakymas buvo anuliuotas kovo mėnesį, iš karto po tragedijos Fukušimoje. Šiuo metu, Pietų Teksaso jėgainėje ketinama įdiegti naujausią “Hitachi“ ir GE produktą – šį rudenį JAV Atominio reguliavimo komisijos sertifikuotą trečios kartos plius reaktorių ESBWR. Prielaidos, kad “Hitachi“ siūlo Lietuvai “laisvą“ reaktorių, kuris buvo pradėtas gaminti iki pavasarį Japoniją sukrėtusios Fukušimos tragedijos, ir kurio po to atsisakė kiti pirkėjai, VAE vadovai nei patvirtino, nei paneigė. To­kių reak­to­rių yra tik ke­tu­ri pa­sau­ly­je. Iš jų vie­nas Ja­po­ni­jo­je už­da­ry­tas, du ne­pa­leis­ti Tai­va­ny­je, o ketvirtas gali būti Lietuvoje. Todėl visai tikėtina, kad mums jį tie­siog įki­šo, kaip pre­kę, skir­tą iš­par­duoti.

būsimas VAE reaktorius yra patikrintas reaktorius, kokių pasaulyje veikia ne keturi, o jau šeši. Visi saugos parametrai yra geriausi. Popieriuje lyg ir esama geresnių, deja, jų nėra pastatytų. Nelaimėje Japonijoje nukentėjo prieš 50 metų projektuota elektrinė. Nėra ką lyginti naujų AE su to meto lygiu ir supratimu. Būtų tas pats, kaip važiuoti malkomis kūrenama mašina ir dabartiniais automobiliais. Technologijos beprotiškai pasikeitusios.

Argumentai, susiję su branduolinių atliekų saugojimu

PRIEŠneį­ver­ti­na­ma, kiek kai­nuos bran­duo­li­nės at­lie­kos, jų sau­go­ji­mas. Tarp­tau­ti­nių eks­per­tų skai­čia­vi­mu, ga­li kai­nuo­ti 10 mi­li­jar­dų li­tų.

atliekų saugojimui finansuoti yra iš anksto skirtas kaupiamasis procentas, kuris yra elektros savikainoje.

PRIEŠdar ne­ži­no­me, kur rei­kės lai­do­ti Ig­na­li­nos ato­mi­nės at­lie­kas – jų nie­kas ne­no­ri priim­ti. O lai­do­ji­mo pro­ble­mą spren­džia vos ke­tu­ri spe­cia­lis­tai. Jau su­kaup­ta 2 300 to­nų pa­nau­do­to bran­duo­li­nio ku­ro. Jį rei­kia sau­go­ti, šal­dy­ti, kon­tei­ne­riuo­se lai­ky­ti apie 50 me­tų. Po to lai­do­ti gi­lu­mi­nė­se šach­to­se: nuo 500 met­rų iki ke­lių ki­lo­met­rų gy­lio. Kur bus tie ka­pi­ny­nai? Ar jie bus sau­gūs 300 me­tų, ar neuž­terš po­že­mi­nio van­dens? Geo­lo­gai ieš­ko vie­tos Piet­ry­čių Lie­tu­vo­je ar apie Ig­na­li­ną. Tos pa­vo­jin­gos at­lie­kos – tra­giš­kas rei­ka­las Lie­tu­vai. Giluminio laidojimo temos nėra Seimui bei visuomenei pristatomame Visagino atominės elektrinės projekte. Žmonės turi žinoti, kur tokios atliekos bus laidojamos ir kur bus kasamos giluminės šachtos, ar jos bus pavojingos.

Argumentai, susiję su rinkimais ir politinėmis programomis

PRIEŠpartijos turi vykdyti savo programą. Kon­ser­va­to­rių pro­gra­mo­je yra aiš­kiai pa­ra­šy­ta, jog ato­mi­nės ga­lios pa­rin­ki­mas ne­tu­ri vir­šy­ti 800 MW. Eks­per­tai nu­sta­tė, jog ši ri­ba ne­ga­li bū­ti vir­šy­ta. Konservatorių programoje rašoma:

Lietuvos elektros energetikos sistema į Europos UCTE sistemą galės būti visavertiškai integruota tik tokiu atveju, jeigu jos atskiro reaktoriaus (generavimo bloko) galingumas bus optimalus ir proporcingas palyginus nedidelei Baltijos elektros energijos perdavimo sistemai. Lietuvos nacionalinė energetikos strategijoje numatytas naujos atominės elektrinės atskiro bloko optimalus, apie 800 MW, galingumas atitinka tarptautinės atominės energijos agentūros IAEA nustatytą maksimalaus galingumo sąlygą, yra pagrįstas ekspertų atliktais Baltijos elektros perdavimo sistemos stabilumo sąlygų įvertinimais.

Argumentai, susiję su šešėlinių jėgų įtaka

Kęstučio Masiulio komentaras:

Naujieji „žalieji“ Lietuvoje užsiima vieninteliu reikalu – oponavimu atominei elektrinei. Atominė energetika yra gamtai draugiška elektros gavybos šaka, kuri sudaro puikią alternatyvą tikriesiems teršėjams – anglimis, dujomis, skalūnais kūrenamoms  elektrinėms.

Lietuvoje veikusio vienintelio Žaliųjų judėjimo vadovas R. Braziulis išplatino viešą pareiškimą, kuriame išdėstė atsiribojantis nuo panašių iniciatyvų ir apgailestaujantis, kad su žaliųjų veikla nieko bendra neturintys žmonės spekuliuoja šiuo vardu.

Viena didžiausių Lietuvos teršėjų „Achemos grupė“ (2011 m. „Achema“ į atmosferą išmetė 2,4 tūkst. tonų teršalų, antra po „Orlen Lietuva“) skyrė šimtatūkstantinę paramą Žaliosios politikos institutui ir politinei partijai Žaliųjų sąjūdis. Panašu kaip alkoholio pramonė remtų blaivyklas. Kremliaus valdoma „Gazprom“ vienašališkai nuo 2012 m. sausio 1 d. sumažino dujų kainą tai pačiai „Achemai“.

Rusija siekia sabotuoti Visagino AE visais įmanomais būdais. Vienas iš būdų, yra remti nevyriausybines organizacijas. Neatmestina, kad Žaliosios politikos institutas yra įsteigtas išorinių jėgų pagalba ar jo nariai tiesiog siekia sau reklamos Seimo rinkimuose, tačiau Rusijai neabejotinai yra palanki tokia veikla.

VAE proponentų tinklapyje vaizdžiai pateikiami faktai: http://www.vae.lt/faktai/

Siūlomos alternatyvos (kainos turi tendenciją mažėti)

Vėjo jėgainės – 2013 m. patvritinta supirkimo kaina 28-37 ct/kWh (priklausomai nuo gamybos kiekio). Vėjas gamina švarią elektros energiją, nes nesukuria CO2 bei kitų kenksmingų teršalų. Tačiau vėjas nepučia pastoviu greičiu. Jei jis yra per silpnas ar per stiprus, pagaminama nedaug elektros energijos. Didelė moderni vėjo jėgainė pagamina vidutiniškai 35 % elektros energijos nuo savo maksimalios projektinės galios. Šis 35 % galimas naudingumo koeficientas reiškia, kad siekiant turėti 1000 MW galios elektros energijos, reikia turėti 3000 MW vėjo jėgainių parką. Dėl vėjo nepastovumo visada reikia turėti kitų tipų dirbančias rezervines elektrines staigiam energijos trūkumui užkamšyti. Perteklinę energiją, pagamintą esant optimalioms vėjo sąlygoms, sunku ir brangu kaupti, kad vėliau būtų galima naudoti, kai vėjas silpsta arba dingsta. Elektra yra naudojama jos gamybos metu. Labai mažas ir vėjo energijos intensyvumas, palyginus su energijos išsiskyrimo intensyvumu anglių ar gamtinių dujų kūrykloje arba atominės elektrinės reaktoriuje. Todėl dideliam energijos kiekiui pagaminti reikia daug vėjo jėgainių, išdėstytų dideliame plote. Laikoma, kad moderniam miestui su 600 tūkstančių gyventojų reikia 2400 MW galios elektros šaltinių. Tokiam poreikiui patenkinti, priimant optimistinį 40 % naudingumo koeficientą, reikėtų kelių tūkstančių vėjo jėgainių išdėstytų plote, kelis kartus didesniame už paties miesto plotą. Anglimis kūrenant metams pakaktų stadiono dydžio tūrio, o atominei elektrinei – sunkvežimio branduolinio kuro. Vėjo jėgainės triukšmingos ir kelia pavojų paukščiams. Tai pat jos darko kraštovaizdį. Išvardintos savybės rodo, kad vėjo jėgainių laukia labai dideli, o gal net ir neįmanomi iššūkiai, norint, kad jos pakeistų bazinės apkrovos elektrines. Geriausiai tinkantis vėjo jėgainių vaidmuo yra piko energijos gamyba, esant dideliam energijos poreikiui tam tikru paros metu arba vasaros ir žiemos kritiniais laikotarpiais. Laikoma, kad daugiau gaminti vėjo jėgainėse kaip 10 % elektros energijos yra netikslinga, nes dėl vėjo greičio nepastovumo tai destabilizuotų nacionalinės elektros sistemos darbą.

Lietuvoje planuojama vėjo jėgainių įrengtą galią didinti iki 500 MW, nors turime 90 km pajūrio. Tuo tarpu Belgijoje planuojama padidinti vėjo elektrinių bendrą galią iki 4320 MW, Belgijos pakrantės ilgis – 60km. Čekija (743 MW), Vengrija (750 MW), Austrija (2578 MW) – visos neturi priėjimo prie jūros. Lietuvos vėjo energijos generavimo potencialas – 5,5 TWh energijos. Taigi galima būtų labiau išnaudoti vėjo energijos turimą potencialą.

Saulės energija – 2013 m. patvirtina supirkimo kaina 1,25 Lt/kWh ir 1,60 Lt/kWh, jei integruota į pastatus. Dabartiniu metu kruopščiai padaryti fotovoltiniai elementai paverčia maždaug 10 % krintančios dienos šviesos energijos į elektros energiją. Saulė ryškiai šviečia tik dienos metu ir kai nėra debesų. Todėl nėra galima bazinės apkrovos energijos gamyba, nes nėra paprasto būdo, kaip kaupti perteklinę energiją dienos metu, kad būtų galima panaudoti nakties metu. Be to, saulės spinduliuotės intensyvumas Žemės paviršiuje yra labai mažas, palyginti su anglių pakuroje arba reaktoriaus aktyviojoje zonoje esančiu energijos intensyvumu. Todėl reikalingas didelis saulės baterijų plotas, siekiant pagaminti didelį elektros energijos kiekį. Norint elektra aprūpinti miestą, reikia to miesto dydžio fotovoltinių baterijų ploto. Galiausiai, saulės įrenginių generuojama elektra yra labai brangi, kadangi reikia labai daug medžiagų padengti tą plotą. Šių medžiagų gavybos, transportavimo ir gamybos kaina yra didelė. Tačiau saulės energiją labai verta naudoti namų ūkyje ar komerciniuose pastatuose. Šioje srityje jos indėlis gali būti esminis ir yra palaikytinas. Debesuotoje Vokietijoje iš saulės jau dabar gaminama 25 GW (gigavatų) elektros – tiek, kiek gali pagaminti 20 branduolinių jėgainių.

Elektros tinklų jungtys su Lenkija ir Švedija da­bar Lietuva per me­tus su­naudoja 2 000 MW elekt­ros ener­gi­jos. Jei­gu Ru­si­ja ban­dy­tų mus už­blo­kuo­ti, tai iš Len­ki­jos gau­tu­me 1 000 MW, iš Šve­di­jos – 800 MW. Nu­tie­sę li­ni­jas 2015 me­tais jau bū­tu­me vi­siš­kai sau­gūs ir be ato­mi­nės. At­si­jun­gia­me nuo Ru­si­jos sis­te­mos, bet pa­lie­ka­me su ja pre­ky­bi­nes jung­tis ir Ru­si­ja lai­kys Lie­tu­vą sa­vo par­tne­re.

Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės potencialo išnaudojimas – Kruonio HAE nėra generatorius, daugiau kaupiklis. Jo nuostoliai siekia 30%. Gavus pigiausios elektros, jei tokios būtų daug, galbūt būtų galima planuoti labiau išnaudoti. Ir taip maksimaliai gerai Kruonį išnaudojame, kai tik yra pigesnės elektros. Bet jis negali būti elektros užtikrinimo bazė. Tai yra netvarus modelis. Svarstoma galimybė pastatyti dar vieną dinamišką generatorių, kad galėtume akumuliuoti vėjo užpūtimus. Tačiau vėjo tarifas šiandien yra 30 ct, taigi, elektros gamybos kaina būtų apie 45 ct/kWh. Ekonomine prasme tai nėra pagrįsta.

Elektrėnų šiluminės elektrinės galios didinimas – Tai yra sena ir neefektyvi elektrinė. Nusikaltimas tokią kurti. Ji viena neefektyviausių Lietuvoje veikiančių elektrinių. Sovietmečiu pastatytuose elektrinės blokuose tik maždaug trečdalis čia sudeginamų dujų energijos paverčiama į elektros energiją. Iš esmės visa kita likusi energija yra panaudojama Elektrėnų marių, kurių vandens pagalba aušinamas elektrinės kondensatorius, šildymui. 2012 m. elektros energija iš Lietuvos elektrinės Elektrėnuose superkama po 37.3 ct/kWh, dar primokant šiai elektrinei 65 milijonus litų energetikos sistemos rezervams užtikrinti. Kalbėti reikia apie konkurencinę generaciją, antraip nėra jokio ekonominio pagrindimo jungti bet kokią elektrinę.

Biokurą deginančios elektrinės – 2013 m. patvirtinta supirkimo kaina 37-50 ct/kWh (priklausomai nuo gamybos kiekio). Sparčiai daugėjant žemėje gyventojų žemės bei maisto paklausa smarkiai išaugs ir ženkliai padidins biožaliavų kainas, o investuodami į švaresnes brangias šiuolaikines biokuro technologijas mes nuo vilko užšoksime ant meškos – mūsų pagaminta energija kainuotų brangiau nei kaimynų, todėl tektų padengti papildomus jėgainių kaštus.

Hidroelektrinės kaip alternatyva – 2013 m. patvirtinta supirkimo kaina 22-28 ct/kWh (priklausomai nuo gamybos kiekio). Vandens Lietuvoje yra ne daugiau nei 150 MW galiai. Dėl pasikeitusio požiūrio šiais laikais pastatyti Kauno hidroelektrinę ar Antalieptės hidroelektrinę būtų neįmanoma. Latvijoje pastatytos trys hidroelektrinės ant Dauguvos upės nuskandino daug kultūrinių ir istorinių objektų, o kova prieš ketvirtos – Daugpilio hidroelektrinės statybą buvo Latvijos Tautos fronto veikėjų krikštas. Taigi atominės elektrinės hidroelektrinės neatstos, tačiau jos turi ir gali būti išnaudotos likusiam elektros energijos poreikiui ir rezervui užtikrinti.

Atnaujinta 2012 spalio 11 d. 2013 m. patvirtinta alternatyvių elektros energijos šaltinių elektros supirkimo kaina ir Nagevičiaus komentaru apie Lietuvos elektrinę. Daugiau argumentų ir patobulintas jų pagrindimas – vėliau.