earthKartais atrodo, kad yra daug Lietuvų, – ne viena ir net ne trys, – kurių gyventojai tarpusavyje retai randa bendrystę daugeliu klausimų. Tai nėra išskirtinai būdinga tik mums: natūralu, kad žmonės, turintys panašų darbą, gyvenantys kaimynystėje, priklausantys tai pačiai kartai ar lankę tą pačią mokslo įstaigą, turi panašią pasaulėžiūrą ir autoritetus, panašias kasdienes problemas ir naudojasi tais pačiais žinių šaltiniais.

Dėl to kiekvienas turi savitą istorijos suvokimą, kitaip supranta dabartinį šalies gyvenimą ir kurpia labai skirtingas svajones ateičiai.

Nors lietuviai itin gabūs kitoms kalboms ir užsieniečiai neretai nustemba, kad net geležinkelio ar autobusų stočių valytojos dažnai moka daugiau nei dvi kalbas, dėl savaime suprantamų priežasčių tarp užsienio kalbų vis dar stipriai dominuoja rusų. Jaunesnioji karta kartais pamiršta, kad beveik pusė lietuvių vis dar nekalba angliškai, o didžioji dauguma kalbančiųjų dar nėra taip gerai jos įvaldę, kad galėtų suprasti anglišką (ar amerikietišką) humorą, kultūrinį kontekstą ar skaityti užsienio spaudą. Todėl vakarų idėjos ir vertybės per populiariąją žiniasklaidą daugelio Lietuvų vis dar nėra pasiekusios.

Mano Lietuva yra jauna ir ambicinga, išsilavinusi ir trykštanti optimizmu ateičiai. Jos gyventojai nebijo kitų nuomonių bei pasaulėžiūrų ir puikiai įsivaizduoja savo ateities vaidmenį Europoje bei pasaulyje. Jie myli žinojimą bei mokslinį metodą bei trokšta padėti išspręsti globalias problemas išlaikydami tautinį identitetą.

Kad galėčiau pasidalinti mano Lietuvai nesvetima globalia problematika, prieš devynis mėnesius iš Reido Gowerio gavau leidimą megėjiškai į lietuvių kalbą išversti The Sagan Series – amerikiečių astronomo Karlo Sagano dokumentinės laidos “Kosmosas”, devintajame dešimtmetyje pasiekusios daugiau nei 60-ies šalių žiūrovų ausis, ištraukas. Tikiuosi, kad Karlo Sagano žodžiais propaguojamos idėjos bei vertybės ir globali problematika ras atgarsį ir Jūsų Lietuvoje.

Sveikatos apsaugaNaujasis Sveikatos apsaugos ministras Vytenis Povilas Andriukaitis savo kadenciją pradėjo nuo tikrų tikriausios revoliucijos – pasiūlymo Lietuvos sveikatos sistemą pertvarkyti iš pagrindų. Šiai pertvarkai priešinasi ne tik didelė dalis gydytojų bendruomenės, bet ir pacientų organizacijų atstovai. Kadangi ne visiems aiškios pagrindinės ministro siūlomos reformos idėjos, šiame įraše pasisiūlysiu trumpai jas išdėstyti paprastai terminais ir interpretuoti pro šiek tiek su sveikatos sistema iš vidaus jau spėjusio susipažinti rezidento prizmę. Daugiau apie sistemą išmanantiems, paaiškinimai gali atrodyti pernelyg generalizuoti, todėl iškart perspėju, kad šiuo įrašu ir siekiu padėti susidaryti bendrą vaizdą, o ne lįsti į tik nedaug kam įkandamus niuansus.

Trumpas intro į Lietuvos sveikatos apsaugos sistemą

Lietuvos sveikatos sistemą sudaro trys lygiai: pirminis – šeimos gydytojai, poliklinikos, slaugos ligoninės, antrinis – rajono ligoninės, ir tretinis – Kauno bei Santariškių klinikos. Jų teikiamos paslaugos gali būti dvejopos – stacionarinės, kai ligonis gydymui hospitalizuojamas į ligoninę, ir ambulatorinės, kai pacientas atvyksta tik gydytojo konsultacijai ar reikiama procedūra atliekama, vėliau pacientą išleidžiant  į namus. Sveikatos priežiūros įstaigos gali būti valstybinės (pavyzdžiui, poliklinikos, rajonų ligoninės) ir privačios (pavyzdžiui, privatūs šeimos gydytojų ar odontologų kabinetai).

Sistema finansuojama iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo, kurio įmokas moka mokesčių mokėtojai, ir iš biudžeto už tam tikrus valstybės draudžiamus asmenis, pavyzdžiui, pensininkus ar studentus. Taip pat piliečiai gali savanoriškai draustis papildomai. Šį fondą administruoja Valstybinė ligonių kasa, kurioje dirbantys administratoriai prižiūri, kad lėšas gydytojai ir ligoninės naudotų racionaliai. Reikia paminėti, kad kai kurias sveikatos paslaugas galima gauti ir nemokamai: būtinoji pagalba, t. y. būklės, kurių metu nesuteikus skubios pagalbos ligonis gali mirti, yra teikiamos visiems – net ir nemokantiems sveikatos draudimo mokesčio.

1990 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, buvo pradėta vykdyti sveikatos apsaugos reforma. Iš pradžių LR Konstitucijoje užtikrinta mokesčių mokėtojų teisė į nemokamą gydymą, vėliau sukurta nacionalinė sveikatos koncepcija, teisinė bazė, suteikusi galimybę vystytis privačioms gydymo įstaigoms. Kaip vystysime Lietuvos sveikatos apsaugos sistemą, nustatė darbo grupė, sudaryta iš to meto garbių Lietuvos gydytojų ir tautos išrinktųjų, tarp jų ir jauno kardiochirurgijos mokslus baigusio dabartinio ministro V. P. Andriukaičio. Štai dėl ko dabartinis Sveikatos apsaugos ministras taip puikiai išmano teisinius medicinos reikalus – jis dalyvavo kuriant nacionalinę sveikatos apsaugos koncepciją.

Sveikatos apsaugos modeliai

Kad suprastume Lietuvos sveikatos apsaugos koncepcijos kryptis, derėtų susipažinti su keletu pagrindinių sveikatos apsaugos modelių. Sovietų sąjungoje veikė Semaško modelis, kuriame visos įstaigos priklausė valstybei, gydytojai turėjo fiksuotą darbo užmokestį, o visiems pacietams gydymas nemokamai buvo finansuojamas iš valstybės biudžeto. Tuo metu ji buvo giriama už puikius rezultatus prevencinėje medicinoje, tačiau taip pat buvo ypač brangi ir dėl ilgų eilių skatino gydytojų korupciją. Dėl to nepaisant daugelio neblogų rodiklių, praktiškai šio modelio atsisakinėja daugelis postsovietinių šalių.

Bismarko modelis yra seniausias sveikatos apsaugos modelis Europoje, kuriame sveikatos apsaugos finansavimas užtikrinamas iš privalomo draudimo įmokų, kurias koordinuoja ne valstybė, o ligonių kasos. Šiame modelyje vietą po saule randa ir privati medicina, o gydytojams atlyginimas mokamas honoraro principu. Patobulintas Bismarko modelis egzistuoja Prancūzijoje ir Austrijoje.

Dar vieno, Beveridžo modelio esmė, kad privalomo draudimo fondus administruoja valstybė atskirai nuo biudžeto, o gydytojų atlyginimai priklauso nuo jų darbo našumo. Šis modelis naudojamas Skandinavijos šalyse, Italijoje ir Jungtinėje Karalystėje.

Šiuo metu Lietuvoje veikia mišrus modelis, pagal kurį egzistuoja ir draudimo, ir biudžetinis finansavimas už valstybės lėšomis draudžiamus asmenis.

Kiekvienas modelis turi savų privalumų ir trūkumų, todėl sveikatos apsaugos sistema yra valstybės gyventojų ir politikų susitarimo reikalas. Lietuvai išsivadavus iš Sovietų sąjungos priespaudos buvo nuspręsta pradėti vykdyti decentralizacinę sveikatos apsaugos politiką – t. y., buvo mažinama Sveikatos apsaugos ministerijos kontrolė, vėliau vis mažiau kontrolės, ypač privačioms gydymo įstaigoms turėjo ir savivaldybės. Buvo skatinamos privačios iniciatyvos, atsirado šeimos gydytojo specialybė, teoriškai vis daugiau dėmesio turėjo būti skiriama ligų prevencijai.

Sveikatos apsaugos ministro idėjos

Dar kojų nespėjęs apšilti ministras V. P. Andriukaitis iškart pasiūlė Seimui svarstyti keletą Sveikatos draudimo įstatymo pataisų. Pagrindinė jų mintis buvo, kad privačioms medicinos įstaigoms suteiktos paslaugos būtų apmokamos iš PSDF tik tokiu atveju, jei tokių paslaugų toje teritorinių ligonių kasų zonoje būtų suteikiama bent 10 proc. mažiau nei vidutiniškai šalyje (be keleto išimčių). Tai, anot ministro, turėtų apsaugoti valstybines gydymo įstaigas nuo “nelygios konkurencijos” su privačiomis medicinos įstaigomis, kai privačios įstaigos susirenka pačius sveikiausius ir labiausiai finansiškai apsimokančius pacientus. Reglamentuoti naujų sutarčių su privačiomis sveikatos priežiūros įstaigomis sudarymo sąlygas įstatimiškai ministeriją buvo įpareigojęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Vis dėlto ministro siūlomas įstatymo pataisas Seimas atmetė tolimesniam tobulinimui.

Daug sumaišties sukėlė ne tiek pačios pataisos, kiek jų interpretavimas ir žurnale “Veidas” publikuotame interviu su ministru išsakytos mintys. Jis teigė, kad sieks, jog gydytojai negalėtų tuo pačiu metu dirbti valstybinėse poliklinikose bei ligoninėse ir užsiimti privačia praktika, siekiant išvengti privačių ir viešųjų interesų konflikto ir valstybės “pinigų nutekėjimo” į privačias įstaigas per įvairias neteisėtas schemas.

Taip pat, ministras teigė, kad ateityje galimas scenarijus, kad finansavimą iš biudžeto galės gauti tik valstybinės ir savivaldybių įstaigos, bet ne privačios gydymo įstaigos. Akcentuojama, kad dabar privačios įstaigos nesteigiamos atokiuose rajonuose, kur šių paslaugų tikrai trūksta, o visos nori koncentruotis centruose. Jau ruošiamos teisės aktų pataisos, kurios numatys kada ir kokias paslaugas gali teikti privačios gydymo įstaigos ir kaip už tas paslaugas bus apmokama. Analogiškoje situacijoje Lietuvos švietime, Konstitucinis Teismas nustatė, kad valstybė gali sudaryti sutartis su privačiomis aukštosiomis mokyklomis ir teikti joms finansavimą tik tuo atveju, kai yra valstybinis užsakymas, o valstybinės aukštosios mokyklos nerengia reikiamų specialistų.

Tam, kad gautum būtiniausias medicinos paslaugas, gali nebebūti privaloma draustis privalomuoju sveikatos draudimu – nemokamą sveikatos priežiūrą turės garantuoti valstybė. Šį teiginį ministras grindžia LR Konstitucijos 53 straipsniu, kuris teigia, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata (o ne liga), o įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką. Dėl to, anot ministro, tie, kurie žaloja savo sveikatą (pavyzdžiui, rūko, vartoja alkoholį, turi ansvorį ir pan.), turi mokėti daugiau už tuos, kurie gyvena sveiką gyvenimą. Gavus teigiamą KT atsakymą, būtų buriamas Strateginį sveikatos apsaugos reformos peržiūros biuras, kuris spręstų problemą, atsiradusią ėmus nepaisyti šios Konstitucijos nuostatos.

Ministras taip pat teigia, kad dabartinė sveikatos apsaugos finansavimo sistema yra antikonstitucinė ir yra apskundęs privalomojo sveikatos draudimo įmokų mokėjimo tvarką Konstituciniam Teismui. Tačiau kol nėra KT išaiškinimo, valstybė privalo vadovautis Administracinio teismo suformuluotu išaiškinimu, kad Valstybinė ligonių kasa negali skirtingai finansuoti privačių ir valstybinių bei savivaldybių medicinos įstaigų. Be to, teigiama, kad ligoninės sveikatos apsaugos reformos metu savivaldybių pavaldumui buvo perduotos neteisėtai, todėl jos turėtų būti sugrąžintos valstybei.

Apibendrinant šias V. P. Andriukaičio išsakytas mintis – nuo nepriklausomybės atkūrimo vykdyta sveikatos reforma iš dalies yra antikonstitucinė ir ministro valdymo laikotarpiu bus siekiama grįžti prie kažko panašaus į Semaško sveikatos apsaugos modelį, gyvavusį SSRS.

Gydytojų bendruomenės ir pacientų pasipriešinimas

Tačiau tokie ministro teiginiai susilaukė didelio rezonanso ne tik gydytojų ir pacientų bendruomenėse bet ir apskritai Lietuvos visuomenėje. Sveikatos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Antanas Matulas pastebi, kad “Sveikatos draudimo įstatymas, kurį ministras pateikė Seimui dėl sutarčių sudarymo sąlygų, iš esmės yra teisingas. Tos pačios sąlygos buvo įrašytos 2009 m. ministro A. Čapliko įsakyme, apraše dėl sutarčių sudarymo su privačiomis gydymo įstaigomis. Tik teismas tą aprašą panaikino, paaiškinęs, kad sąlygos turi būti numatytos ne ministro įsakyme, bet įstatyme. Taigi iš esmės teisingas įstatymo projektas buvo visiškai neteisingai ministro komentuojamas, kalbant bet ką. Jeigu privačiai dirbantys medikai nepastebėjo, kad sutarčių apraše anksčiau buvo tas pats, o supanikavo tik dabar, supanikavo tik todėl, kad ministras, pristatydamas projektą, šnekėjo ne apie įstatymus, bet apie viską.

Taigi iš esmės reiketų diskutuoti ne tiek apie pačias įstatymo pataisas, kiek apie viešus ministro pasisakymus ir jo ateities Lietuvos sveikatos apsaugos viziją. Medicinos mokslai trunka ilgai, medikas turi įgyti ne vienerių metų praktiką, kasdieniniame darbe atsakyti už pacientų gyvybę, o alga dirbant vienu etatu yra juokinga ir net paradoksali. Čia verta paminėti faktą, kad tretinio lygio ligoninėse dirbantys gydytojai už etatą gauna maždaug 400-500 Lt mažesnį atlyginimą nei rezidentai dėl to, kad rezidentams dar mokamos stipendijos iš Švietimo ir mokslo ministerijos lėšų. Todėl gydytojai priversti plėšytis, neretai dirbdami ir privačiose, ir valstybinėse klinikose. Uždraudus gydytojams dirbti ir valstybinėse, ir privačiose įstaigose, būtų pamintos žmogaus laisvės ir valstybinės ligoninės neabejotinai prarastų daug gerbiamų specialistų. Analogiškai, galimai dar labiau padidėtų ir taip nemaži gydytojų emigracijos mąstai.

Apribojus galimybę privačioms medicinoms įstaigoms gauti finansavimą už pacientams suteiktas paslaugas, būtų apribotos paciento teisės pasirinkti kokybišką privačią medicinos įstaigą. Anot Lietuvos pacientų organizacijų atstovų tarybos pirmininkės Vidos Augustinienės, žmonės moka įmokas į PSDF, todėl susirgę turėtų gauti šio fondo kompensuojamas paslaugas toje gydymo įstaigoje, kurią jie patys pasirinko. Privačios gydymo įstaigos įžvelgia ir diskriminavimą: būtų pažeista konkurencinė aplinka sveikatos priežiūros sektoriuje. Tai, kad privačios įstaigos turi pačios pirkti milijonus litų kainuojančią įrangą ir ją įtraukti į buhalterinę apskaitą, priešingai nei valstybiniame sektoriuje, jau pažeidžia skaidrios ir sąžiningos konkurencijos principus. Be to, privačiose sveikatos priežiūros įstaigoje stacionarinės paslaugos nėra kompensuojamos ir pacientai turi mokėti visą paslaugos kainą.

Jeigu iš privačių pirminės sveikatos priežiūros centrų ( paslaugomis naudojasi kone pusė – 42 proc. šalies gyventojų) pacientai turėtų persiregistruoti į valstybines poliklinikas, tai lemtų tiktai dar labiau augančias eiles gydymo įstaigose ir konsultacijai vidutiniškai bent pradiniu laikotarpiu būtų skiriama dar mažiau laiko, kristų paslaugos kokybė. Tai sukeltų tik dar didesnes prielaidas korupcijai.

Kalbant apie nemokamos medicinos pagalbos teisės užtvirtinimą, kiek tai galėtų kainuoti, ministras teigia nėra skaičiavęs. Tačiau neabejotinai tai būtų astroniminės sumos ir taip neturtingai Lietuvos valstybei. Anot Antano Matulo, tam papildomai reikėtų virš dviejų milijardų litų.

Privačios sveikatos priežiūros įmonės demonizuojamos dėl to, kad yra pelno siekiančios organizacijos. JAV pavyzdys rodo, jog itin liberali ir privačiu sveikatos draudimu besiremianti sveikatos apsaugos sistema yra labai neefektyvi. Taip yra dėl to, kad brangiam draudimui apmokant daugelį procedūrų, iš dalies pelno tikslais pacientams yra daromi dažnai diagnozei nebūtini brangūs tyrimai ir taip išpučiamos sveikatos apsaugos kainos. Tačiau pamirštama, kad valstybinėse įstaigose skyriams taip pat reikia sutilpti į tam tikrus biudžetus. Taigi būtų neteisinga manyti, kad valstybinėse įstaigose finansai vaidina mažiausią vaidmenį.

Šiuo metu privačios medicinos įstaigos, teikiančios ligonių kasų apmokamas paslaugas, pacientams dar gali taikyti ir antkainius. Tačiau to (išskyrus kelis specialius atvejus) negali daryti valstybinės medicinos įstaigos. Lietuvos gydytojų sąjunga teigia, kad reikia priimti teisės aktus, leidžiančius įvestį oficialias priemokas ir valstybinėse įstaigose, tuomet atsirastų sveika konkurencija tarp viešojo ir privataus sektoriaus. Tačiau ministro sprendimas šiuo klausimu greičiau būtų bet kokių priemokų panaikinimas, kadangi LR Konstitucija garantuoja nemokamą Lietuvos piliečių gydymą.

Trumpa reziume

Matome, kad situacija yra sudėtinga – nuo Nepriklausomybės atkūrimo laikų “traukinys” yra nuvažiavęs labai toli ir sistema jau yra visai nebe ta, kurioje dirbo jaunasis kardiochirurgas. Pastarųjų savaičių ministro mintys davė daug peno pamąstymams, tačiau bent šiuo metu, be kelių įstatymo pataisų, kurios buvo paruoštos A. Čapliko dar 2009-aisiais, kol kas jokių konkrečių veiksmų nėra imtasi.

Nors kai kurios ministro idėjos yra sveikintinos, viena vertus, jas reikia teisingai verbalizuoti. Kita vertus, ne vienpusiškai ir savarankiškai, o viešai diskutuojant su visuomene reikia nuspręsti, ar norime nubraukti viską, ko žingsnis po žingsnio siekėme nuo 1994-ųjų, ar geriau bandyti kartu ieškoti ne taip gražiai teoriškai skambančių, bet šiuolaikiniame pasaulyje geriau pritaikomų sveikatos sektoriaus problemų sprendimo būdų.

Jau kuris laikas viešojoje erdvėje sklando nuomonės, kad mūsų regione esančios skalūninės dujos sumažins Lietuvos energetinę priklausomybę nuo Rusijos. Tiesa, tokių dujų gavyba yra potencialiai gamtą teršiantis procesas, apie kurį kol kas žinoma nedaug. Šiame įraše pabandysiu susisteminti viešojoje padangėje sklandančią informaciją apie skalūnines dujas mūsų krašte ir paspekuliuoti, kokią ekonominę ir ekologinę įtaką jų gavyba galėtų turėti Lietuvai ilguoju laikotarpiu.

Įrašas ilgokas, taigi jei neketinate pernelyg gilintis, perskaitykite bent šį TL;DR. Pateikiamos visų faktų nuorodos, tačiau dar kartą priminsiu, kad autorius – neurologijos rezidentas, o ne geologas, gamtosaugininkas ar energetikos ekspertas. Jei manote, kad šį straipsnį dar galima papildyti vienu ar kitu faktu ar argumentu, – nuorodomis pasidalinkite komentaruose.

Skalūninių dujų (r)evoliucija

Pramoninė skalūninių dujų gavyba prasidėjo tik šiame tūkstantmetyje ir kol kas vyksta tik JAV bei Kanadoje. Tuo tarpu Lenkijoje, kurioje greičiausiai slypi didžiausi Europos skalūninių dujų ištekliai, bei pietinėje Švedijoje jau išgręžti pirmieji bandomieji gręžiniai Europoje.

Skalūninių dujų gavyba anksčiau nebuvo užsiimama viena vertus dėl to, kad nebuvo žinomas būdas dujoms iš skalūno išgauti. Kita vertus, nebuvo ir poreikio: naftos ir gamtinių dujų kainos buvo pakankamai žemos. Pastaraisiais metais amerikiečiams atradus, jog skalūnines dujas galima išgauti hidraulinio skaldymo būdu (angl. hydraulic fracturing), iš esmės pasikeitė situacija JAV dujų rinkoje. Skalūninių dujų gavyba JAV išaugo tiek, kad ji nustojo importuoti suskystintas gamtines dujas, o skalūninių dujų kaina tapo beveik keturis kartus mažesne nei Europoje. Dėl to suskystintos dujos, skirtos JAV, iš Arabijos pusiasalio buvo nukreiptos prekybai Europoje, šiame žemyne taip sumažindamos rinkos kainas.

Skalūninių dujų išteklių gavybos apimtys pasaulyje per pastaruosius 15 metų patrigubėjo. Tikimasi, kad nuo šiol gavyba augs po maždaug 4 proc. kasmet.

Mūsų regiono potencialas

2012 m. lapkritį viena didžiausių pasaulyje konsultavimo kompanijų KPMG paskelbė skalūninių dujų potencialo Vidurio ir Rytų Europos šalyse indeksą. Jame nurodyta, kad Letuvoje galimybės išgauti skalūnines dujas yra vienos geriausių Europoje, po Lenkijos, Rumunijos ir Ukrainos.

Skalūnas yra plonais sluoksneliais skylančios uolienos, savo porose gausiai sukaupusios gamtinių dujų. Lietuvoje jis slūgso maždaug 2 km gylyje. Geologų skaičiavimais (O. Zdanavičiūtė, J. Lazauskienė, 2009 m.) Lietuvoje yra apie 585 mlrd. m3 skalūnų dujų, iš kurių būtų galima išgauti iki 120 mlrd. m3. Tiek išteklių šalies poreikiams patenkinti pakaktų 30-50 metų, o išteklių vertė preliminariai galėtų siekti iki 30 mlrd. JAV dolerių.

Manoma, kad Lietuvoje skalūninės dujos daugiausia slūgso prie sienos su Kaliningradu. Skalūninių dujų žvalgytuvės šiuo metu yra pradėtos Žygaičių seniūnijoje (“LL inviesticijos”) ir netoli Švėkšnos esančiame Kalnalių kaime (“Minijos nafta”). Jau už pusmečio galėtų paaiškėti, ar šiame plote verta pradėti pramoninę dujų gavybą.

Apie hidraulinį skaldymą

Skalūninių dujų gavyba yra ilgas ir sudėtingas procesas, potencialiai galintis smarkiai užteršti aplinkinę ekosistemą ir gruntinius vandenis. Tam naudojamas hidraulinio skaldymo metodas, plačiai JAV pradėtas taikyti vos prieš keletą metų.

Siekiant išgauti skalūnines dujas, reikia išgręžti kelių kilometrų gylio gręžinius (pradžioje gręžiama statmenai, po to – horizontaliai). Gręžiama per geriamojo ir mineralizuoto vandens sluoksnius, kurie slūgso 50-700 m gylyje. Vėliau į gręžinį leidžiami didelio diametro metaliniai vamzdžiai, sandarinama betonu.

Išgręžus gręžinį ir aptikus tinkamą uolienų tipą, vamzdžiu į gelmes yra nuleidžiami nedideli sprogstamieji užtaisai, kurie sutrupina skalūnus, maždaug 100 metrų spinduliu sukurdami mikroįtrūkimus, kuriuose ima kauptis gamtinės dujos. Tuomet į uolienas labai dideliu spaudimu pumpuojamas didelis kiekis specialaus skysto mišinio, sudaryto iš smėlio, vandens ir apie 600 skirtingų cheminių medžiagų. Nustojus pumpuoti skystį, slėgio skirtumo veikiamas, jis į paviršių ima veržtis atgal kartu su jame ištirpusiomis druskomis, įvairiais metalais. Į paviršių grįžusi skysčio dalis (apie 50%) yra valoma ir pakartotinai panaudojama hirauliniam skaldymui, o skalūnų dujos yra atskiriamos ir nukreipiamos į talpyklas. Dujų gavybos procese naudojamo skysčio sudėtis laikoma komercine paslaptimi.

Teisiniai procesai, aktualūs skalūninių dujų gavybai Lietuvoje

Lietuva neturi technologijų skalūninėms dujoms išgauti, todėl kviečiami investuotojai, turintys tokios patirties ir technologijų skalūninių dujų gavyboje. Lietuvos geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos paskelbė atvirą tarptautinį angliavandenilių išteklių žvalgybos ir naudojimo konkursą Kudirkos – Kybartų (281,0 km2) ir Šilutės – Tauragės (1800,0 km2) plote netradiciniams (skalūninėms dujoms) ir tradiciniams angliavandeniliams (naftai bei dujoms) žvalgyti, tirti ir išgauti. Laimėtojas privalės atlikti geologinius tyrimus ir nustatyti, ar skalūnų dujų/naftos gavyba pramoniniu būdu apskritai yra ekonomiškai naudinga. Teigiamu atveju laimėtojas paskui gręžinius galės panaudoti kaip eksploatacinius. Numatoma konkurso pabaiga yra 2013 m. sausio 14 d., o leidimai skalūninių dujų gavybai konkurso laimėtojams jau šį pavasarį bus išduodami 7-eriems metams. Taip pat 10-čiai metų bus išduodama licencija tradicinių angliavandenilių gavybai.

Dokumentuose nurodyta keletas sąlygų. Tarp jų ne mažesnė nei 2 metų patirtis išgaunant netradicinius angliavandenilius ir nenuostolinga veikla per pastaruosiu dvejus metus. Tai turėtų apsaugoti nuo rusiško kapitalo, kadangi Rusijoje skalūninių dujų gavyba pramoniniu būdu nėra atliekama. Konkurso laimėtojai geologinio tyrimo darbams atlikti ir plėtoti įsipareigoja investuoti atitinkamai ne mažesnes nei 16,5 mln. litų bei 80 mln. litų sumas ir prisiima visą riziką dėl telkinio potencialo, jei dujų gavyba pasirodytų esanti nuostolinga.

Tiesa, skaitydamas konkuso sąlygas pastebėjau, kad Kudirkos – Kybartų plotui konkurso sąlyga ne mažesnei nei 2 metų patirčiai išgaunant netradicinius angliavandenilius netaikoma. Todėl, kaip supratau, skalūninių dujų gavyba bus leidžiama tik Šilutės – Tauragės plote.

Alternatyvus būdas skalūninių dujų žvalgybai pradėti

Tačiau skalūninių dujų žvalgybai pradėti nėra būtina laimėti konkursą. Lietuvoje jau veikiančios bendrovės, kurios turi licencijas tam tikruose plotuose ieškoti naftos ir dujų išteklių, be konkurso gali pradėti žvalgytuves, nes tai leidžia Lietuvos teisės aktai. Geologijos tarnybos duomenimis, bendrovės turinčios tokias licencijas yra „Minijos nafta“, „Geonafta“, „Manifoldas“ ir „LL Investicijos“.

Šią nišą tinkamai išnaudojo užsienio kompanijos, nusipirkdamos minėtas bendroves ar jų kontrolinius akcijų paketus. Didžiausia jų – “Geonafta” yra valdoma Lenkijos koncerno “Lotos”. Ji turi 100 proc. “Genčių naftos” ir po 50 proc. “Manifoldo” bei “Minijos naftos” akcijų. Pirmieji “Minijos naftos” grežiniai jau šių metų gegužę pradėti netoli Švėkšnos esančiame Kalnalių kaime ir jau už pusmečio galėtų paaiškėti, ar šiame plote verta pradėti pramoninę dujų gavybą.

Lenkijos kompanija „Lotos“ kartu su amerikiečių „CalEnergy Resources” steigia jungtinę kompaniją skalūninių dujų gavybai Lietuvoje. Galutinį sprendimas bus priimtas 2014 m. Preliminariais vertinimais, dviejuose potencialiuose skalūninių dujų gavybos objektuose jie tikisi išgauti apie 4 mlrd. kubinių metrų dujų.

Kita JAV energetikos bendrovė „Chevron“ įsigijo pusę Lietuvos bendrovės „LL investicijos“ akcijų ir jau pradėjo skalūninių dujų žvalgytuvės Žygaičių seniūnijoje. Anot Grynas.lt šis amerikiečių milžinas kituose gręžiniuose, dar pernai yra paėmęs bandinių pavyzdžius.

Ekologinės baimės

Nepaisant didelio ekonominio potencialo ir galimybės tapti energetiškai nepriklausomiems nuo Rusijos, aplinkosaugininkai ne be pagrindo kelia klausimus apie ekologinius pramoninės skalūninių dujų gavybos aspektus.

Nors gruntiniai vandenys slūgso daugiau nei kilometrą aukščiau potencialių skalūno klodų, dujos ir cheminis mišinys joms išgauti yra pumpuojamas gręžiniu, kertančių šiuos gruntinio vandens klodus. Jei įvyktų avarija dėl neteisingai atlikto plėšymo ar prastos gręžinio cementacijos, būtų užterštos tiek žemės gelmės, tiek gruntiniai vandenys.

Kaip jau minėta, dujų gavybos procese naudojamo skysčio sudėtis laikoma komercine paslaptimi.  Viename iš labiausiai skalūninių dujų gavybą kritikuojančių gamtosauginių dokumentinių filmų “Gasland” išsamiai atskleista, kad net jei gruntiniai vandenys yra akivaizdžiai užteršti dujų gavybos procese, aplinkosaugininkams tai įrodyti itin sunku, kadangi medžiagos, pumpuojamos į skalūnų klodus nėra žinomos.

NUORODA: DOKUMENTINIS FILMAS “GASLAND”

Kiekvienam hidraulinio skaldymo ciklui sunaudojama šimtai tonų vandens. Neišvengiamai apie pusė to chemizuoto vandens grįžta į paviršių ir labai kėblu išspręsti problemą, kur vėliau jį padėti. Nors teigiama, kad didžioji dalis šio chemizuoto vandens yra naudojama pakartotinai, neatmestina, kad bet kurioje proceso dalyje (perdirbime, saugojime ir pan.) jis gali lengvai patekti į aplinką ir užteršti gruntinius vandenis. Kyla klausimų, ar jį apskritai galima pilnai utilizuoti ir kur tai atlikti. Neaišku, kur šis skystis bus dedamas baigus eksploatuoti gręžinį.

Didžioji dalis chemizuoto vandens pasilieka gelmėse. Trūksta duomenų, kokią įtaką chemikalai gali turėti gruntiniams vandenims ilguoju laikotarpiu, kadangi hidraulinį skaldymą pramoniniu būdų taikyti pradėta vos prieš keletą metų. Todėl kad būtume tikri, jog amžiams neužteršime savo šalies gruntinių vandenų, būtina tinkamai ištirti geologinę aplinką, įvertinti uolienų plėšymui naudojamo tirpalo ilgalaikį poveikį šioms požeminėms struktūroms.

Taip pat būtina įvertinti ir galima žemės drebėjimų riziką. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje dėl eksploatuotų ertmių įgriuvimo, kilo žemės drebėjimai iki 3 balų pagal Richterio skalę.

Pastebėtina, kad, pavyzdžiui, dėl sukeltų ekologinių katastrofų „Chevron“ yra skolinga milijardines sumas Ekvadorui, Brazilijai, Angolai ir kitoms šalims. Todėl pagrįstai galima kelti hipotetinį klausimą, kiek pasauliniams naftos koncernams rūpi mažos Rytų Europos šalies aplinkosauginiai aspektai ir kaip mūsų šalies įstatymai sugebės užtikrinti gamtosauginių katastrofų prevenciją bei padarinių likvidavimą.

Dažnai abejonėsi nėra pagrįstos moksliniais duomenimis ir gali kilti iš įvairių interesų grupių įtakos (pavyzdžiui, “Gazprom”, kuriai dujų gavyba Lietuvoje yra visokeriopai nenaudinga). Tačiau įrodymams sukaupti reikia dešimtmečių, o priežastinį ryšį įrodyti yra labai sudėtinga nežinant procese naudojamų chemikalų kilmės bei susiduriant su naftos pramonės lobistų pasipriešinimu (analogija tabako, alkoholio pramonei bei globalinio atšilimo skeptikams). Matant skalūninių dujų gavybos plėtotės spartą, galima manyti, kad net ir neabejotinai įrodžius taršos pavojų, gamtai padaryta žala jau būtų neatitaisoma.

Anot europarlamentarės Radvilės Morkūnaitės, kol kas neišspręstas klausimas – tinkamas cheminių medžiagų, esančių skystyje, naudojamame išgauti skalūnines dujas hidraulinio skaldymo metu, reglamentavimas. Todėl svarbu užtikrinti, kad pramonė atskleistų gręžiniuose naudojamus chemikalus ir, jei jie pasirodys pavojingi aplinkai ir žmonių sveikatai, įtraukti į stebimų ir reguliuojamų medžiagų sąrašą.

Tuo tarpu Amerikoje jau yra išgręžta šimtai tūkstačių gręžinių ir kai kuriose vietovėse geriamasis vanduo, upės ir kiti paviršiniai vandens telkiniai buvo užteršti sveikatai ir aplinkai pavojingais chemikalais. Tarša pakenkė gyvūnams ir žmonėms, kadangi tarp 600 gręžiniuose naudojamų chemikalų yra įvairiausias ligas sukeliančių medžiagų (tarp jų astmą, vėžį ir pan.).

Tyrimai dėl hidraulinio skaldymo poveikio gamtai Europoje kol kas atlikti tik keli. Vienas jų – Lenkijos aplinkos ministerijos užsakymu Geologijos instituto atlikta studija, kuri vis dėlto neparodė, kad bandymai išgauti skalūnines dujas hidraulinio skaldymo būdu turėtų neigiamo poveikio aplinkai. Prieitos šios išvados:

Skalūnų gavybos draudimai Europos Sąjungos šalyse

Pirmoji nuo amerikiečių išgavimo metodikos atsiribojo Prancūzija, po kuria slypi vienas didžiausių skalūnų dujų telkinių žemyne. Prancūzai hidraulinio laužymo technologiją uždraudė dėl to, kad chemikalais užterštas vanduo gali patekti į geriamąjį vandenį, o išlaisvintos skalūninės dujos ne visos būtų surenkamos ir patektų į atmosferą. Tačiau lenkų politikų nuomone, Prancūzijos parlamentas uždraudė skalūninių dujų gavybos technologiją ne dėl ekologinių priežasčių, o vykdydamas “Gazprom” ir atominės energetikos lobistų užsakymus.

Kitos trys ES šalys dėl grėsmės gruntiniams vandenims ir aplinkai Vyriausybės lygiu uždraudusios net atlikti eksperimentinę skalūnų dujų paiešką yra Bulgarija (kurioje ketino darbuotis kompanija “Chevron”), Rumunija ir Čekija. Tuo tarpu Didžioji Britanija paskelbė moratoriumą po to, kai 2011 metų pavasarį vandens sprogimai sukėlė du nedidelius žemės drebėjimus Lankašyre (Lancashire) ir Blakpule (Blackpool). Darbus vykdė britų energetikos kompanija “Cuadrilla”.

Lenkijos ir Švedijos patirtis

Daugiausiai Europoje skalūnų dujų paieškose nuveikė kaimyninė Lenkija. 2007-2012 metų laikotarpiu joje išduota 109 koncecijų skalūnų dujų išteklių žvalgymui ir gavybai “PGNiG”, “Marathon Oil”, “Chevron”, “3 Legs Resources”, “Orlen Upstream”, “Lotos”, “San Leon Energy”, “Exxon Mobil”, “BNK Petroleum” ir kitoms kompanijomsSkaičiuojama, kad kaimyninėje šalyje esančių skalūnų dujų kiekio gali pakakti trims šimtams metų, o rezervai glūdi  apie 4 km gylyje – taigi dvigubai giliau nei Lietuvoje.

„Exxon Mobil“ jau pasitraukė iš Lenkijos. Pragręžusi du žvalgybinius gręžinius kompanija atsisakė idėjos, kadangi dujų kiekis pasirodė esąs per mažas, kad atsipirktų. Tačiau kitos, mažesnės, kompanijos tęsia žvalgybą ir tyrimus. Iki 2012 m. sausio Lenkijoje išgręžta 13 žvalgybos gręžinių, iki 2017 m. planuojama išgręžti dar 123 gręžinius.  Nuo 2015 m. Lenkijos Vyriausybė tikisi pramoninės skalūnų dujų gavybos.

Tuo tarpu 2008 m. Shell kompanija pietinėje Švedijos dalyje (Skåne regionas), 2500 km2 plote, buvo išgręžusi tris gręžinius ir atlikusi geofizinius tyrimus. Jų metu aptikti Alumo skalūnai su būdingomis savybėmis, tačiau prisotinimas dujomis, Shell požiūriu, pramoninei gavybai buvo per mažas.

Politinis klimatas Lietuvoje

Konservatorių vyriausybė su Energetikos ministru A. Sekmoku priešakyje aktyviai dirbo siekdami pritraukti pasaulines naftos milžines į mūsų šalį dėl suprantamų priežasčių – didesnės energetinės nepriklausomybės nuo mūsų šaliai nepalankią Rusijos politiką vykdančios kompanijos “Gazprom”. Tačiau net ir pavykus pradėti eksploatuoti gręžinius gali tekti susidurti su tam tikrais kėblumais: visi dujų tinklai priklauso “Lietuvos dujoms” (t. y. “Gazprom”), todėl gali atsirasti problemų tiekti dujas vartotojams. Dėl to Lietuvai būtina kuo skubiau įgyvendinti dujų rinkos liberalizaciją (t.y. Trečiąją dujų direktyvą). Taip pat kol kas negalėtume eksportuoti į kitas šalis, kadangi vis dar nėra pastatytas suskystintų dujų terminalas ir dujotiekis jam aprūpinti.

Jei paanalizuotume numatomą dujų gavybos pelno apmokestinimą, anot “Minijos naftos” vadovo, nuo liepos 1 d. įsigaliojo naujas naftos ir dujų išteklių įstatymas, nustatantis progresinį mokestį skalūninių dujų gavybos bendrovėms. Visas mokestis nuo išgautų dujų ar naftos patenka į valstybės biudžetą ir nėra aiškaus mechanizmo, kaip dalis pajamų galėtų būti nukreipta bendruomenių, kurių teritorijose atliekama gamtinių išteklių gavyba, poreikiams.

Kol kas politinis klimatas skalūninių dujų gavybai buvo palankus. Tuo tarpu naujojoje vyriausybėje Energetikos ministerija atiteks Lietuvos lenkų rinkimų akcijai, kuri šioje Seimo kadencijoje yra dvylypė, kadangi į sąrašą yra priėmusi ir Rusų aljanso ir Liaudies partijos kandidatus. Kol kas jai vadovauti siūlomas Jaroslavas Neverovičius. Nors oficialiuose pranešimuose LLRA lyderis V. Tomaševskis pasisako už skalūninių dujų gavybą, dar neaišku, kokią įtaką jo sprendimams turės rusiškoji LLRA dalis. Be to, nepaslaptis, kad dažnai oficialūs pareiškimai ir taip neatitinka realybės. Čia verta priminti, kad oficialiai vienas pirmųjų pasmerkęs Darbo partijos rinkėjų balsų pirkimus, vėliau vis dėlto prisijungė prie valdančiosios koalicijos.

Įžvalgos ateičiai

Iš pažiūros, atrodo, kad Lietuvos situacija yra nebloga – turime didelį skalūninių dūjų potencialą, į Lietuvą sparčiai plūsta didžiausių tarptautinių naftos kompanijų kapitalas, jau greitai galima tikėtis pirmųjų apčiuopiamų rezultatų. Jei jie pasirodys esą teigiami – ilgajame laikotarpyje bus smarkiai sumažinta nepriklausomybė nuo Rusiškų dujų (ir ekonominėje, ir politinėje erdvėje), ir pasiektas didelis pelnas, tarnausiantis, tikėkimės, spartesniam mūsų šalies ekonominiam ir visuomeniniam vystymuisi.

Tačiau yra ir kita pusė – gamtosauga. Vienas iš nedaugelio mūsų šalies turtų yra nepaprasto grožio gamta. Tuo tarpu Mažoji Lietuva, kurios gelmėse glūdi skalūnas, yra vienas gražiausiu gamtiniu ir kultūriniu aspektu Lietuvos regionų, priklausančių Nemuno upės baseinui. Verta garsiai pasvarstyti, ar mes norime ir galime sau leisti rizikuoti šimtmečiams užteršti šį gamtos kampelį neaiškiais chemikalais? Jeigu jau nuspręstume rizikuoti, tai norėtųsi, kad šis sprendimas būtų priimtas Lietuvos žmonių, o ne kokių nors interesų grupių (kad ir tarptautinių), ar pavienių politikų.

Skalūninių dujų gavybos klausimas turėtų būti viena didžiausių dilemų nepriklausomos Lietuvos istorijoje, tačiau kol kas tik nedaugelis žino, kad Mažojoje Lietuvoje jau išgręžti pirmieji gręžiniai už kelių mėnesių duos preliminarius rezultatus, nulemsiančius tolimesnę gręžinių eksploataciją. Daugelis nenutuokia, kaip bus apmokestintas bendrovių pelnas, kokia bus ekologinių katastrofų prevencija ar kokį vaidmenį galės vaidinti ir kokias teises turės bendruomenės, gyvensiančios šalia numatomų skalūninių dujų gavybos gręžinių.

Visi, kurie net ir besiremdami logika ir mokslu pagrįstais ir prieš skalūninių dujų gavybą nukreiptais argumentais, bus apšaukti atstovaujantys Rusijos interesams. Tuo tarpu “Gazprom” visokiais būdais tikrai nepagailės pinigų įvairiems, kad ir fiktyviems, žaliųjų judėjimams finansuoti. Taigi vėl susiduriame su dilema – didesnė nepriklausomybė ar ne tokia jau menka tikimybė šimtmečiams užteršti Lietuvos gamtą.

Taigi kol ne per vėlu, siūlau visiems plačiau pasidomėti šia svarbia tema – skalūno klodai per amžius niekur nedings iš Lietuvos gelmių, o tarptautinės dujų kainos ilgojoje perspektyvoje tikrai apčiuopiamai nemažės. Gal visgi nevertėtų verstis per galvą gręžiant Mažosios Lietuvos gelmes ir visų pirma geriau pažiūrėti, kokį efektą hidraulinis skaldymas turės aplinkinėse šalyse.

Too Long; Didn’t Read

Skalūninių dujų žvalgytuvės hidraulinio skaldymo būdu Lietuvoje jau pradėtos: Žygaičių seniūnijoje (“LL inviesticijos” a. k. a. “Chevron”) ir Kalnalių kaime (“Minijos nafta” a. k. a. “Lotos”) – žiūr. žemėlapį. Pavasarį paaiškės, kas gaus leidimą skalūnines dujas išgauti dviejose Lietuvose teritorijose: Šilutės-Tauragės plote ir Kudirkos-Kybartų plote. Manoma, kad turimų skalūninių dujų išteklių Lietuvos poreikiams patenkinti pakaktų 30-50-čiai metų, o jų vertė preliminariai galėtų siekti iki 30 mlrd. JAV dolerių. Nepaisant didelių vilčių, „Exxon Mobil“ jau pasitraukė iš Lenkijos, kadangi dujų kiekis pasirodė esąs per mažas, kad atsipirktų. Apie hidraulinį skaldymą – “Chevron” filmukas. Dėl galimų ekologinių pasekmių skalūninių dujų žvalgyba uždrausta Prancūzijoje, Bulgarijoje, Rumunijoje. Gamtosauginiai argumentai – dokumentinis filmas Gasland.

Nors nuo mokylos baigimo prabėgo vos šešeri metai, kartais garsiai pagalvoju: kokie neįsivaizduojamai laimingi yra dabartiniai mokiniai ir studentai – kaip kardinaliai pasikeitė mokslo pasaulis ir žinių prieinamumas per pastaruosius kelerius metus. Šiuo laikotarpiu atsiradusios iniciatyvos kaip Khan Academy, Coursera, Academic Earth, MITxiTunes U, University of Reddit ir kitos plačiajai visuomenei nemokamai prieinamas padarė geriausių pasaulio mokytojų ir universitetų paskaitas.

Tačiau kartais pakalbėjus su dabartiniais mokiniais ir jaunesniais studentais galima susivokti, kad kol kas daugelis nelabai žino, kur ir kaip tas neįkainojamos vertės nemokamas žinias rasti. Taigi šio įrašo tikslas yra pasidalinti ir trumpai apžvelgti šiuo metu, mano manynu, geriausias mokslo sklaidos iniciatyvas internete.

Khan Academy, kurios didžiąją dalį pamokų yra įgarsinęs vienintelis išskirtinių gabumų mokytojas Sal Khan (turintis tris laipsnius iš MIT ir vieną iš Harvard’o) yra skirta anglakalbiams mokiniams ir apima mokykloje mokomas disciplinas kaip Matematika, Informacinės Technologijos, Istorija, Biologija, Fizika, Chemija, etc. Pamokos yra neilgesnės nei 10 min. ir vyksta Sal’ui ant planšetės spalvotai iliustruojant įvairias savo dėstomas temas. Tinklapis yra puiki vieta visų klasių vidurinių mokyklų ir gimnazijų mokiniams bei visiems, norintiems ištaisyti savo bendro išprusimo spragas.

Coursera tinklapyje šiuo metu prieinami 200 kursų iš geriausių pasaulio universitetų, tokių kaip Princeton, Stanford, UPenn, Rice, Brown, etc. Čia galima tiesiogiai mokytis nuo Statistikos pagrindų iki Pasaulio Istorijos, nuo Kriptografijos iki Arklių mitybos. Kiekvienas kursas turi savo pradžios datą ir trukmę, o kiekvienos savaitės pabaigoje reikia atlikti namų darbus, kurie vėliau yra įvertinami. Iškilus klausimų, juos galima pateikti forume, o atsakymų vos po kelių minučių galima tikėtis iš dėstytojų komandos arba kitų tą patį kursą studijuojančių bendraklasių. Sėkmingai baigus kursą kartu su dešimtimis tūkstančių kitų studentų yra gaunamas sertifikatas, patvirtinantis, jog lankėte ir išlaikėte tam tikro universiteto konkretų kursą online.edX yra iniciatyva, priklausanti dviem konkretiems universitetams – MIT ir Harvard,- geriau žinoma MITx platformos vardu. Kol kas čia galite rasti vos kelis kursus, tačiau iniciatyva turėtų pompastiškai startuoti 2012 metų rudenį, taigi nepraleiskite progos tapti Harvard’o studentu, gyvendami Lietuvos miestelyje. Nors dalis kursų bus nemokami, kitai daliai populiaresnių kursų gali būti nustatytas sutartinis mokestis.

iTunes University yra programėlė, esanti pagrindiniame iOS X pakete, taip pat ir naujose iTunes versijose. Nors daugelį jos kursų galima rasti aplinkiniais keliais, iTunes U suteikia puikią aplinką mokymuisi ir susistemina daugelyje universitetų nemokamai prieinamas paskaitas ir kursus. Kaip itin aukštos kokybės pavyzdį galėčiau pateikti Stanford’o kursą CS 193P iPhone and iPad Application Development. Tačiau vienas iš programėlės minusų yra, kad ji geriau pritaikyta Mac vartotojams. Be to, joje esantys kursai nėra pateikiami esamuoju laiku, o yra tiesiog paskaitų medžiaga arba podcast’ų pavidalo įrašai.

Udacity yra internetinis universitetas, kurio misija – demokratizuoti švietimą. Įkurtas 2011 m. trijų Stanfordo robotikos specialistų, šiuo metu leidžia pasirinkti iš 14 su tiksliaisiais mokslais susijusių kursų. Vienas iš pirmųjų pasiūlytų kursų, pavadinimu Dirbtinis intelektas, yra skirtas pažengusiems tiksliųjų mokslų studentams. Baigus kiekvieną iš siūlomų kursų ne tik gaunamas sertifikatas, bet ir yra teorinė galimybė, jog bus pasiūlytas darbas vienoje iš su Udacity bendradarbiaujančių aukštųjų technologijų kompanijų,

Academic Earth iniciatyva yra panaši į Coursera, tik dalyvaujantys universitetai (šiuo atveju Yale, Stanford, MIT, Harvard, etc.) yra kiek kiti, kaip ir kursai, kuriuos galima pasirinti. Tiesa, daugelis kursų nėra tokie išsamūs kaip Coursera, ir dažnai yra filmuoti universiteto auditorijose, ar paimti iš pačių universitetų tinklapių, todėl yra ne taip gerai susisteminti ar orientuoti į internetu kursą stebintį studentą.

University of Reddit šūkis – “waste your time wisely”. Kas yra Reddit, kaip ir kodėl verta juo naudotis jau rašiau ankstesniuose įrašuose. Čia siūlomi ne konkrečių universitetų kursai, o suteikiama platforma mokytis ir mokyti kitus įvairių dalykų, kuriuose specialistas esate pats ar norėtumėte būti. Jeigu norite, kad koks nors indas mokytojas jus išmokytų Hindi – parašykite užklausą r/UniversityofReddit, o jei norite išbandyti lietuvių kalbos mokytojo karjerą užseniečiams, pats pasisiūlykite vesti tokį kursą. Už kiekvieno kurso kokybę garantuoti negalima, tačiau jei jūsų poreikiai itin specifiški, gali būti, kad būtent University of Reddit rasite reikiamos pagalbos.

Vaizdo pamokos yra viena pirmųjų lietuviškų iniciatyvų sukoncentruoti mokyklos kursą Lietuvos mokiniams vienoje vietoje. Ja siekiama, kad kiekvienas mokinys nesvarbu, ar gyvenantis mažoje kaimo vietovėje, ar esantis užsienyje, galėtų susipažinti su gimnazijų mokytojų dėstoma medžiaga ir gauti geriausių Lietuvos mokytojų pamokas. Projektas kol kas pradinėse stadijose, tačiau laikykime kumščius, kad jis išaugtų į tikrai kokybišką produktą.

(Nebe)Fantastinės įžvalgos apie ateities išsilavinimą

Už kelerių metų diskusijos apie studijų kokybę universitetuose gali prarasti (ar bent pakeisti) prasmę, kadangi didžioji dauguma geriausių pasaulio universitetų kursų bus prieinami nemokamai – internetu. Iki laiko, kai gyvendamas prie ežero Aukštaitijos nacionaliniame parke, ar kokiame Žemaitijos vienkiemyje galėsi užsitarnauti Harvard’o (bent jau kelių semestrų, jei ne paties universiteto) baigimo diplomą liko labai nedaug.

Galima numanyti, kad atėjus į darbo interviu greitai nebebus vertinamas tavo universiteto baigimo diplomas – daugiau dėmesio bus skiriama asmeniniams gebėjimams, kuriuos įrodyti bus galima konkrečiais atliktais projektais ir praeitais kursais internete.

Atsiras vis daugiau protingų ir veiklių žmonių su įstabiu išsilavinimu, tačiau be jokio mums įprasto konvencinio universiteto diplomo. Bus galima pačiam pasirinkti, ką, kur ir kada mokytis ir kaip pritaikyti kasdienėje veikloje. Toks mokslas taip pat sumažins protų nutekėjimą, kadangi kokybišką išsilavinimą pagaliau bus galima įgyti ir gyvenant Lietuvoje.

Žinoma, toks mokslas gali atitolinti natūralų tarpžmogišką bendravimą ir padaryti sunkesnį ryšių kūrimą (networking). Taip pat reikės kaip nors sukovoti su asmeninės motyvacijos stoka ir laiko švaistymu. Be to, naivu būtų tikėtis, kad internetinis mokslas atstos medicinos, menų ar konkretų amatą suteikiančias studijas, tačiau programavimas, filosofija, ekonomika ir panašios studijos už mažiau nei pusės amžiaus galgi net ir išnyks iš universitetų vitrinų.

Išsilavinimas sudaro pagrindą motyvuotiems sprendimams. Jei dalinsimės savo įgytomis žiniomis ir išmokysime aplinkinius sudominti mokslu, galgi kažkada nebereikės raudonuoti, už tai, kokią valdžią (nevisada) demokratiniais keliais išsirenkame. Taigi jeigu ši informacija Jums buvo bent iš dalies nauja ar naudinga, pasidalinkite žiniomis su tais, kurie apie tokius informacijos įgyjimo būdus galbūt dar nėra girdėję. Linkiu, kad vienu iš čia aprašytų būdų gimtų pirmasis jūsų Stanford’o ar Harvard’o diplomas.

Prieš kiekvienus rinkimus seneliai kartoja, kad Sovietų Sąjungoje užaugusių lietuvių karta esminių pokyčių laisvoje Lietuvoje neatneš. Ateities Lietuvą, tokią, apie kurią svajojo Sąjūdyje dalyvavę ir už Lietuvos nepriklausomybę kovoję idealistai, kurs nepriklausomoje Lietuvoje užaugusi karta: žodžio laisve, pagarba žmogui ir meile Tėvynei ugdyti, galbūt užsienyje mokslų ragavę, jaunieji Lietuvos šviesuliai.

Tačiau kaskart prieš rinkimus tenka nusivilti – laikas, kai partijų sąrašuose galima išvysti dešimtis (o gal ir šimtus) jaunų, progresyviai mąstančių žmonių pavardžių neatėjo ir per šiuos Seimo rinkimus. Ir tiems, kurie nežino, kokį potencialą slepia užsienio universitetuose mokslus kremtantys lietuvaičiai ir jų bendruomenės, galbūt atrodo, kad tas laikas gali niekada ir neateiti.

Kodėl dabartinės partijos negeba pritraukti daugelio prieš kiekvienus rinkimus viltingai minimų jaunų inteligentiškų veidų? Iš dalies dėl to, kad politika vis dar yra nešvarus reikalas. Jeigu nori tapti politiku Lietuvoje, turi priimti lietuviškosios politikos taisykles. O jeigu to neleidžia pernelyg aukšti moraliniai standartai, belieka būti sukompromituotam vietinės sistemos, iškeliauti siekti karjeros Briuselyje arba krimsti mokslus nebetolimojo užsienio universitetuose. Dėl to drįstu teigti, kad būtent iš Briuselio koridoriuose ir tarptautinėse politinėse organizacijose besistažuojančiųjų ar bedirbančiųjų ir užsienio universitetuose besišviečiančiųjų atkeliaus nauja Lietuvos politinė kultūra.

Tačiau greičiausiai dar ne per kitus Seimos rinkimus ir gal dar net ne šį dešimtmetį. Viena vertus, ateities Lietuvos landsbergiams ir marcinkevičiams dar reikia subręsti. Kita vertus, iki sulaukiant rimtų jaunosios kartos moralinių lyderių būtina suaugti ir pačiai visuomenei.

Pilietinę visuomenę brandina grėsmės teisėms ir laisvėms. Lietuvoje jau kuris laikas vis bando įsisiūbuoti įvairūs pilietiniai judėjimai, tačiau arba nesusitaria dėl vieningų tikslų, arba paskęsta tarp primestos moralės, arba būna su(si)kompromituoti pakeliui į tikslą.

Žiūrint, kaip rutuliojasi įvykiai praėjusio savaitgalio rinkimų kontekste, darosi panašu, kad kritinę masę kaupia teisės į sąžiningus rinkimus idėja. Idėja, kad visuomenės gerovei negali būti keliama grėsmė nupirktais asocialių ir kalinamų asmenų balsais; kad už balsą negali būti atsilyginama pinigais arba pažadu nemušti, – koncentracijų stovyklų mentalitetas lai dulksta istorijos lentynose; kad už balsų pirkimą ir juodąsias buhalterijas negali būti liekama nenubaustam; kad toleruoti negalima oponuojančių partijų tylos grėsmės demokratijai akivaizdoje.

Jei kas nors žino tą jausmą pavasarį prieš pat prasiskleidžiant pumpurams, ar mena visišką štilį 5 minutes prieš užeinant galingai audrai, sutiks, kad pastarosiomis dienomis panašus jausmas tvyro ore ir atrodo, kad tetrūksta mažos kibirkšties kažkokiam dideliam “sprogimui” sukelti. Norėčiau tikėti, kad tik ką tapau liudininku, kaip internetinės technologijos katalizavo tą reikalingą reakciją pilietinės visuomenės kritinei masei susidaryti. Ir ji gimė apie Prof. Vytauto Lansbergio mintis Ainiui Lašui, būnant Oksforde, diskutuojant ant Leonido Donskio, esančio Briuselyje, socialinio profilio sienos.

Galbūt klystu – gal iniciatyva užges dar nespėjusi įsiplieksti, gal jos mintis perims kitų autoritetų ar jau ne pilietinių, o politinių organizacijų judėjimai. Tačiau jeigu spalio 27 dieną įvyks mitingas nepasitenkinimui balsų pirkimu išreikšti, aš į jį ateisiu. Nors kartais gyventi demokratinėje santvarkoje reiškia, kad šalies gyvenimas nebūtinai susiklostys taip, kaip norėtųsi pačiam, už 10 litų savo ateities parduoti neleisiu. Tuo tarpu nuojauta kužda, kad liko lygiai 5 minutės iki audros.

Rinkimų metas yra puikus laikotarpis naujoms progresyvioms idėjoms apie Lietuvos ateitį užsimegzti ir sklisti. Nepaisant to, pastaruoju metu žiniose dažniau diskutuojama, kaip naujoviškai pavadinti homoseksualus ar kaip apginti katalikus nuo postmodernizmo. Tačiau šiuo svarbiu mūsų šalies ateičiai metu, derėtų žiūrėti į priekį, o ne knapstytis po praeities nuoskaudas ar bandyti dar labiau savo naudai išsunkti mūsų ir taip nelabai turtingą šalį. Todėl mano pasiūlymas yra racionaliai pasvajoti ir pasisemti entuziazmo ateičiai iš mūsų šauniųjų lėtųjų kaimynų estų.

Viena iš entuziazmo pamokų, kuri už kelerių mėnesių turėtų rezonuoti per Lietuvos ir pasaulio žiniasklaidą yra tai, jog Estija tuojau taps šalimi, su geriausiai pasaulyje išvystytu elektromobilių pakrovimo tinklu. Dar šį pavasarį estų vyriausybė išsikėlė tikslą iki 2012-ųjų rudens elektromobilių įkrovimo vietomis aprūpinti kiekvieną Estijos miestelį turintį daugiau nei 5,000 gyventojų. Taip yra žengiamas tvirtas žingsnis į modernią ateitį, nurodant, kad vos 1,3 milijono gyventojų turinti mažytė Baltijos šalis turi ambicingą ateities lyderio viziją. Lyderio nebe regione – lyderio pasaulyje: iki 2020 metų 10% automobilių Estijos keliais riedės varomi elektra. O jei nubalsuosime teigiamai, greičiausiai varomi ne kuo kitu, o elektra iš mūsų Visagino atominės elektrinės.

Maža to, Estijos vyriausybė savo reikmėms iš koncerno Mitsubishi užsakė 507-is Mitsubishi iMiEV elektromobilius ir dosniomis nuolaidomis planuoja subsidijuoti prekybą visais naujais elektromobiliais. Šie Mitsubishi iMiEV elektromobiliai bus skirti Estijos socialiniams darbuotojams ir planuojama, kad pakrovimo punktuose per 20-30 minučių bus galima pakrauti net 80% automobilio baterijos talpos. Elektromobiliai nekainuos Estijos mokesčių mokėtojams, kadangi jie iš Mitsubishi korporacijos bus gaunami mainais už 10 milijonų CO2 kreditų iš šalies CO2 emisijos kvotos.

Galima numoti ranka ir sakyti, kad 500 elektromobilių yra lašas jūroje, tačiau iki metų pabaigos kaimyninėje šalyje turėtų važinėti apie 1,000 elektra varomų mašinų – tai rimtas pareiškimas Estijai tapti daugiausiai elektromobilių vienam žmogui turinčia šalimi.

Kaip visi žinome, Estijoje, kaip ir Lietuvoje, internetas yra bene greičiausias ir prieinamiausias pasaulyje. Be to, estai yra pirmieji pasaulyje jau 5 kartus rinkimuose balsavę internetu. Tai reiškia, kad balsuoti, kaip ir mokėti banko mokesčius, galima kad ir esant autobuse, rankose turint išmanųjį telefoną. Taip pat jau nuo pirmos klasės estų mokiniai šalia kitų pamokų, privalomai bus mokomi programavimo. Taip tikimasi, kad mažoje šalyje gims daugybė naujų ir inovatyvių kompanijų panašių į įžymųjį Skype, ir tūkstančiai pasaulį užkariausiančių išmaniųjų telefonų ir planšetinių kompiuterių programėlių. Pilotinės grupės jau startavo 20-yje mokyklų.

Taigi vien keliuose mano sakiniuose apie mažytę mūsų kaimynę tilpo temų diskusijai ištisoms valandoms. O pagalvojus, kaip tokios įspūdingos naujienos rezonuoja pasaulio žiniasklaidoje, kaip kelia savivertės ir pasididžiavimo savo šalimi jausmą, kaip skatina atsirasti jaunuosius mokslininkus ar leidžia pasireikšti kūrybiškumui, matome, kad iš estų tikrai turime ko pasimokyti. O juk esame nei kiek neprastesni ir atsiliekame visai nedaug.

Lietuva, kaip ir Estija, yra optimalaus dydžio, prie sunkių situacijų lanksčiai prisitaikanti neišlepinta šalis, su globalinio atšilimo nebelabai tolimoje ateityje pernelyg nenustokosiamu klimatu. Ateitis priklauso mums, todėl likus kelioms dienoms iki rinkimų nustokime aptarinėję mūsų dėmesio nevertų lietuviškai su akcentu šnekančių oligarchų sapaliones apie arijų tautą ir kosminius vidutinius atlyginimus ir geriau viešai padiskutuokime apie idėjas, kursiančias Lietuvos ateitį. Galgi kokia progresyvesnė mintis pasieks ir būsimų rinkimų nugalėtojų ausis.